Buvo gražus, šiltas, saulėtas šeštadienio rytas. Papusryčiavom kieme ir taip tingėjosi ką nors veikti, bet žinojome, kad reikia tik pajudėti iš namų ir savaitgalis bus nenuėjęs veltui. Taigi, greitai peržiūrėjome žemėlapius ir patraukėme kur akys nuves.
Pavažiavę nuo Tbilisio į vakarus apie 70 kilometrų, pasukome nuo pagrindinio keli, nes žemėlapyje buvo pažymėtą, kad galime rasti kažką įdomaus. Dar keli kilometrai vis siaurėjančiu ir blogėjančiu keliu ir davažiavome kaimelį nuo kurio jau traukėme pėsčiomis.
Tipiškas gruziniškas kaimas, smalsiai į mus žiūrintys vietiniai ir daug daug asilų: vieni pešioja žolę, kiti kelia į kalną savo šeimininkus, treti jau nuo kalnu neša malkas namo. Betkokiu atveju atrodo, kad kiekvienas čia turi bent jau po vieną asiliuką. Tiek daug jų dar nebuvau mačiusi. Beje, asilus, kaip ir arklius jie ragina mums labai pažįstamu žodžiu. Lietuvoje mes tai darome sakydami "noooo", o gruziniski asiliukai reaguoja i žodį "ačiu". Tad kai busite saulėtoje Gruzijoje lietuviškai geriau nedėkokite, daugeliui tai gali nuskambėti kaip įžeidimas. Geriau išmokite "madlobt" (gruz. ačiū).
Tie kas matote mano facebook'ą, tikriausiai skaitėte apie kasdienius mūsų džiaugsmus. Ankstyvas braškes, trešnes ir t.t Kažkada rašiau, kad parsinešiau namo kažką panašaus į gervuoges, bet kokios tai uogos nežinau iki šiol. Tačiau tos "gervuogės" auga ant dideliu medžių, kažkuo panašių į trešnes. Jų pilna visur, šitame kaime jų irgi radom. TIk kažkodėl čia jos buvo dar neprinokusios, kai Tbilisyje jau prieš porą savaičių jos buvo jau juodos.
Grįžkime nuo uogų prie kaimo, asiliukų ir kalnų.
Štai čia tos "gervuogės" :)
Taigi, palikome mašiniuką vidury kaimo, užsidėjome kuprines (vieną su užkandžiais, kitą su gyvu kroviniu) ir patraukėme pasivaikščioti.
Tai kas buvo žemėlapyje pažymėta kaip lankoma vieta, buvo kažkoks, tikriausiai gynybinis, bokštas. Niekur jokios informacijos apie jį neradau, tad papasakot nieko negaliu. Nieko ypatingo, labai įdomaus ir verto dėmesio. Tad mes patraukėme į kalną. Užlipome, pasigėrėjome apylinkių panorama, persimetėme vienu kitu žodžiu su smalsiaisiais vietiniais ir jų asiliukais ir nusprendėme, kad reikia grįžt į mašiną ir traukti kitur įdomybių ieškoti.
Sekantį pasivaikščiojimą nusprendėme padaryti link Birtvisi forto. Dar kovo mėnesį mes lankėmės šiose apylinkėse ir bandėme rasti privažiavimą prie šito forto, tačiau tuo metu jau temo ir truputėli paieškoję nusprendėme pasilikti jį kitam kartui. Pasirodo gerai, kad taip padarėme. Nes kelio iki jo nėra. Nuo kelio dar galima kelis šimtus metrų pavažiuoti mašina, o toliau 3,5 kilometro į vieną pusę pėsčiomis. Kadangi iki forto kelias eina mišku, krūmynais, uolomis, tarpekliu, upės vaga ir t.t. Be to tikrai nėra lygus, tai kyla, tai stačiai leidžiasi. Tad šitai kelionei reikėtu paskirti visą dieną, o galima ir visą savaitgalį, palapinei pakeliui yra net labai šaunių vietelių. Mes iš namų išvažiavome neitin anksti, tada užtrukome "asiliukų kaime", tad ir šį kartą forto nepasiekėme. Nukeliavus į vieną pusę apie 2 kilometrus, pradėjo rinktis debesys, iškrito keli lašai, tolumoje girdėjosi perkūnija, o ir šiaip diena jau artėjo į pabaigą, tad nusprendėme sukti atgal, nesinorėjo su mažąją ant nugaros sulaukti lietaus ir nakties miške.
Vietovė tikrai labai įdomi ir verta dėmesio. Labai džiaugėmės ją radę patys ir stebėjomės kodėl niekur nieko apie ją nerašo. Grįžus namo pradėjau ieškotis daugiau informacijos, pasirodo rašo. Tačiau buvo smagu surast ją patiems. Gaila, kad iki paties forto nedaėjome. Nors jis šiuo atveju daugiau kaip tikslas eiti, nes žiūrėti ten nelabai yra į ką. Forto tik likučiai ir tie patys aukštai ant uolos. Kiek suprantu galima iš vienos pusės ir normaliai užlipti, tačiau tie kas mėgsta laipioti uolomis ten rastų ką veikti. Visa ta vietovė pilna uolų, žemėlapyje net pažymėta, kad tai "climb area". Tiems kas nelaipioja ten taip pat yra kuo grožėtis. Uolos kyšančios iš visų pusių, neapsakomai gražus miškas (atrodo, kad jis visai nepaliestas civilizacijos, toks visiškai pirmykštis), pakilus zukščiau atsiveria gražūs vaizdai į šalia esančią užtvanką ir visas apylinkes. Na labai gražu. Tikiuosi, kad trečias kartas nemeluos ir pagaliau pasieksime ir patį Birtvisi fortą. Manau, kad tai puiki vieta dienos išvykai iš Tbilisio, ypač kai mieste jau bus nebeįmanoma būti dėl karščio. Miško ir tarpeklio vėsa ir šešėliai ir visai netoli nuo sostinės.
Grįžę prie automobilio, sutikome linksmą kriuksinčią kompaniją. Pasisveikinome, įsiamžinome atminimui ir pasukome prie šalia esančios užtvankos.
Beje, kai čia lankėmės kovo mėnesį vaizdas buvo visai kitas. Vanduo buvo ne vienu metru žemiau.
Tačiau pakrantės ir dabar gruziniškai "tvarkingos" :
Tačiau ko ieškosi, tą ir rasi, o mes visada visur ieškome kažko gražaus ir malonaus :) ir visada randame ...
100 metrų nuo "batuotos" pakrantės ir prasideda nuostabios gėlių pievos.
Myli... Nemyli...
Myli... Nemyli...
Myli... Nemyli...
Myli... Nemyli...
.................
MYLI !!!!!!!!!!!!
