Tai kelias einantis per visą Mtskheta - Mtianeti regioną, jis jungia Vladikaukazą (Šiaurės Osetija, Rusija) ir Tbilisį (Gruzija).Kelio ilgis 208 km., taigi didžiąją jo dalį mes įveikėme. Kelias eina per 2384 m. aukščio kalnų perėją, kuri žiemą būna uždaroma, todėl ir skubėjome aplankyti šią šalies pusę, nes kitaip būtų tekę atidėti šią kelionę iki pavasario.Buvau numačiusi, kad nuvažiuojame iki Kazbegi miestelio, tada pasikeliame pėstute iki nuostabaus grožio Gergeti šventos trejybės bažnytėlės, pasigrožime nuo jos Kazbegi kalnu
Gruzijos karo kelias eina nuo Tbilisio per Mtskhetą, kurią mes jau buvome aplankę, tad šykart ten nebestojome. Kelias visą laiką vingiuoja lygiagrečiai Pietų Osetijos sienos, kiek suprantu nuo kelio šią konfliktinę teritoriją skiria tik viena kalnų ketera, nes pagal žemėlapį, tai Pietų Osetija ranka pasiekiama.
Taigi Mtskhetą pralėkėme, pirmas sustojimas numatytas prie Ananuri forto.
Ananuri miestelis įsikūręs prie Zhinvalio vandens rezervuaro.
Jau važiuojant šio ežero pašone pradėjo matytis pirmieji žiemos požymiai, kelias ryte buvo pašalęs. Prilėtinome tempą, tačiau nerimo tai kol kas tikrai nekėlė. Tolumoje pasimatė Ananuri fortas, taigi laukė pirmasis sustojimas. Tvirtovė stovi ant užtvankos kranto, tai dvi bažnytėlės ir bokštas apsupti tvirtos akmeninės gynybinės sienos. Žinoma, kai buvo pastatytas šitas fortas, Zhinvalio vandens rezervuaro nebuvo. Tuo metu pagrindinis šio regiono miestas buvo Dusheti. Pagrindinis kelias iš jo į šiaurę ėjo per siaurą Vedzachveli upės tarpeklį, o ten kur ši nedidelė upė susilieja su upe Aragvi susidarė natūralūs vartai. Tokioje puikioje vietoje pradžioje buvo pastatytas bokštas, o kiek vėliau ir Ananuri tvirtovė. Iki XVIII a. vidurio beveik nieko nežinoma apie šios tvirtovės gyventojus. Istoriniuose šaltiniuose aprašyta, kad XVIII a. čia vyko kovos tarp vietinių tarpusavyje. XIX a. pradžioje Rusijai prisijungus Gruziją prie savęs, čia buvo įsikūrę rusų kariai, jie saugojo pagrindinį šias šalis jungiantį kelią ir palaikė tvarką regione. 1812 m. kalniečiai sukilo, tačiau pilies užimti jiems nepavyko. Toliau Ananuri dar kurį laiką tarnavo kaip gynybinis punktas Rusijos kariams, net buvo planų čia pastatyti karinį miestelį, buvo padaryti net projektai, tačiau jie liko neįgyvendinti. Rusijos kariams palikus tvirtovę, ji buvo apleista ir nyko, liko tik bažnyčios ir bokštas. Yra siūloma šią tvirtovę įtraukti į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Šio forto istorija nėra labai įspūdinga ir įdomi, tačiau akis paganyti tikrai yra kur. Mūsų kompanijai labai patiko pasivaikščiojimas po jį.
Palikus už nugaros Ananuri stebėjomės ir juokėmės iš pakeliui sutiktų "draugų". Pakelėse prekiaujama gyva mėsa.
Karvės laisvai vaikšto kur nori.
Beje, kuo labiau judėjome į šiaurę, tuo labiau plaukuoti darėsi mūsų sutikti gyvuliukai. Tiek karvės, tiek kiaulės kalnuose pasirūpinę storu kailiu, net ausytės gauruotos.
Kaip ir visoje Gruzijoje, pakelės prekyba ir šiame kelyje klesti.
Taip bevažiuojant pradėjo keistis ir mūsų kelio būklė. Apšeršnyjusius kelkraščius pradėjo keisti maži sniego lopynėliai, o netrukus patekome ir į visišką žiemą.
Pasiekėme Gudauri, patį naujausią Gruzijos slidinėjimo kurortą. Kainos čia tikrai "kandžiojasi", Austrijoje pigiau, o ir veikti labiau yra ką. Čia yra 16 kilometrų įvairaus sudėtingumo slidinėjimo trasų, normalus, bent jau taip rašoma, keltuvai, taip pat galima pasimėgauti tokia atrakcija kaip "heliskiing", pasikeliate malūnsparniu į viršūnes ir leidžiatės su slidėmis ar snieglente šviežiu sniegeliu į apačią. Bet, kaip jau minėjau, čia viskas labai brangu, nakvynė vienai nakčiai žmogui kainuoja kelis šimtus litų, o pramogų, apart slidinėjimo, nelabai yra. Pravažiuojant pro šalį miestelis atrodo tikrai nykokai.
Mes artimiausiu metu manau, kad išbandysime kitą slidinėjimo kurortą - Bakuriani, jis skaitomas daugiau šeimyninis, pigesnis ir atrodo, kad veiklos jame yra daugiau. Buvome planavę ten sutikinėti naujuosius metus, bet panašu, kad tai irgi liks tik planas, nes kol kas ten sniego nelabai yra.
Grįžkime prie šios kelionės. Pravažiavę Gudauri netrukus pasiemėme ir aukščiausią šio kelio tašką. Tikrai suprantu dėl ko šią kalnų perėją žiemai uždaro. Jau ir dabar ten važiuoti buvo netgi labai nejauku. Tiesa, pamiršau paminėti, kad mes važiavome su vasarinėmis padangomis, nes Tbilisyje jų pilnai užtenka. Tačiau šioje kelionėje ir su žieminėmis nebūtų buvę jauku, tikrai tokiomis sąlygomis reikalingos grandinės. Mūsų kelias nuo Tbilisio iki Kazbegi (150 km.) užsitęsė keturioms vanaldoms. Kadangi pusę jo buvo normaliomis sąlygomis ir normaliu greičiu, tai galima sakyti, kad per kalnus mes šliaužėme, bet vaizdai buvo geri, tad širdelės nors ir trupinėli nerimavo, bet akys džiaugėsi.
Taip bekrutėdami pasiekėme ir savo tikslą - Kazbegi. Kadangi kelionė smarkiai užsitęsė, tai laiko suplanuotiems pasivaikščiojimams nebeturėjome. Pasigrožėjome bažnytėle Kazbegi kalno pašonėje, užsukome papietauti į vietinę užeigėlę, ten paplepėjome su vietiniais ir sukome namų link. Mintys apie kelią namo gazdino, nes reikės tuo pačiu keliu ir grįžinėti, tik leistis į apačią atrodė, kad bus daug sunkiau ir pavojingiau.
Čia keletas Kazbegi nuotraukėlių. Lauksime vasaros, o tada jau kelioms dienoms lėksime pasivaikščioti po šias apylinkes.
Taigi, pasukome namų link. Važiuojant į priekį vienoje vietoje labai drąsiai mus aplenkė maža mašinytė rusiškais numeriais, po kelių minučių ji jau kabėjo ant kalno šlaito. Visa laimė, kad ten augo vienas vienintelis medelis, matyt dėl jų ir augo, ant kurio jie pakibo, tad viskas baigėsi laimingai, žmonės išsikabarojo į viršų, visi panašu, kad sveiki. Važiuojant atgal, jau po poros, trejetos valandų, radome ten atvykusią pagalbą, kuri vis dar bandė ištraukti mašinytę. Šitas nutikimas tik dar padidino šitos kelionės įtampą, bent jau man, ir dar labiau sulėtino mūsų ir taip lėtą tempą.
Tačiau kelionė namo nebuvo tokia baisi, kaip tikėjomės. Saulė per dieną daug kur nutirpino sniegą ir kelias buvo geresnis, nei iš ryto. Bet temo, jau pravažiavus kalnus vėl pradėjo šalti, tad kelionė atgal užtruko lygiai tiek pat, vėl 4 valandas. Grįžinėjant taip pat padarėme vieną ilgesnį sustojimą, nes mūsų mažoji turistė, kad ir kaip kantriai iškentė šią diena automobilyje, vistiek norėjo užkąsti. Tad sustojome pakelės užeigėlėje arbatos.
Išvykstant šeimininkės sūnus dar atnešė mūsų mažei dovanu naminį mandariną, mat labai ieškojo preteksto ją pabučiuoti :) Taip mažiesiems atsibučiavus, nuvargę, bet patenkinti nors ir neplanuotai susiklosčiusia diena, patraukėme į pridususį nuo smogo Tbilisį. Dabar jau laukiu vasaros, kad normaliai apžiūrėti tai, ko tądien nepavyko.
