Jau seniai galvojau, kad reikėtų parašyti apie mūsų kieme gyvenančius sutvėrimus, bet vis neprisiruošdavau. Tačiau vakar vakare sutiktas sutvėrimas privertė pasidalinti savo įspūdžiais. Bet apie viską iš eilės.
Tie, kurie mato mano Facebook'ą žinojo apie mūsų šarkiuką. Kaimynai jį išgelbėjo nuo katinų, kadangi jis dar neskraidė, tai apsiėmėme juo rūpintis. Pirmas porą dienų matinome su pincetu sliekais, tačiau vėliau pradėjo atskridinėti mama šarka ir juo rūpintis, tad nusprendėme nebesikišti ir tik nakčiai įdėdavome jį į dėželę, kad netaptu kam skaniu grobiu. Buvo smagu stebėti kaip jis straksi lyg zuikutis po kiemą, kaip susičiauška su mama, kad nori valgyti ir ji atskrenda jo maitinti. Tačiau po savaitės mūsų šarkiukas staiga ėmė ir numirė. Kas, kaip ir kodėl - nieko nežinome. Kai mama pradėjo juo rūpintis, galvojome, kad tikrai jau sulauksime dienos kada šis mielas kačkači (gruzinškai šarka) pats išskris iš mūsų kiemo, bet ...
Dabar apie plėšrūnus, nuo kurių saugojome šarkiuką. Tai ne tik katinai. Viena vėlų vakarą, sėdėdami terasoje ant kaimynu stogo pamatėme vaikštinėjantį didžiulį meškėną, kuris plytine siena sugebėjo nusileisti visiškai vertikaliai. Jo dydis tikrai įspūdingas, kaip labai, labai nupenėtas milžiniškas katinas. O po kelių dienų ten pat matėme kažką panašaus į mangustą. Pajuokavome, kad gyvename kaip miške ir pasidžiaugėme, kad pas mus labai aukšta tvora ir tokie sutvėrimai neateis, klydome ... Viena ryta radau spirų krūvele ir ant savo žolynėlio, taip, kad mūsų tvora jiems ne kliūtis.
Be sparnuotų (paukščių čia pilna: klega ir drąsiai skraido visokių dydžių, mums pažįstamų ir ne) ir pūkuotų draugų dažniausiai stebimės visokiais vabalėliais.
Pradedant ilgakojėmis širšėmis, milžiniškais karkvabaliais, baigiant visiška egzotika.
Buvome užsidarę į stiklainį labai keistą vabalą, panašų į labai didelį karkvabalį, tačiau baisingu žandikauliu - dantimis. Jis graužia medžius taip, kad ir už kelių metrų girdisi traškėjimas, o mūsų figmedis pradėjo darytis skylėtas. Kai šis sutvėrimas prasdrenda, tai jausmas, kad pralėkė ne vabalas, o mažas paukštelis. Mes jį kolibriu vadindavom :) Nežinau kodėl, bet jo nenufotografavau, tačiau štai karkvabalis, dadėkit jam dantis ir padidinkit, turėsit mūsų "kolibrį".
Drugelių taip pat knibžda, tiek dieninių, tiek naktinių. Užvakar atėjo mano mažoji princesė ir sako "imk", o aš net pašokau iš vietos. Rado vaikas miegantį naktinį drugį, tokį ne itin mielą, ir atnešė jį mamai :)
O štai kol kas pats įdomiausias čia sutiktas drugelis. Panašu, kad jis naktinis, nors pagal spalvas nepasakytum. Tačiau visą diena jis ramiai snaudė vienoje vietoje suglaudęs sparnelius.
O atėjus vakarui jis išskledė sparnelius ir parodė visą mažumėlę bauginantį grožį. Sprendžiant pagal spalvas, tai sutvėrimas gali būti "papiktintas".
Kiti mūsų augintiniai draugiškesni, aišku ne visiems taip atrodo :) tačiau mes juos mėgstame. Mažoji labai džiaugiasi jais, o ir jie prie mūsų nelenda, maitinasi visokiais vabalais, tad driežiukai gėris. Jų pilna mūsų pastogė. Vakarais išlenda medžioti ir pasišildyti ant įkautusių sienų. Kaikurie turi net "skiauteres" kaip vėduokles, panašūs į mažus drakoniukus.
Kitas vabzdžių naikintojas - maldininkas. Gyvai gamtoje dar niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Sutvėrimas labai keistas. Jis , kaip ir driežai minta vabzdžiais, nors pats irgi yra vamzdys, tačiau tai daro dienomis. Mūsų mažei jis kažkodėl nepatiko, taip, kad teko nunešti jį toliau nuo durų tinklelio ant kurio jis buvo įsitaisęs, nes kaikas bijojo eiti pro duris :)
Na, pabaigai palikau vorus ir voriukus. Jų irgi pilna, mažų ir didelių. Šita jau buvome priskyrę prie didelių ir džiaugsmo jis jau nekėlė.
Tačiau vakar vakare kieme sėdint su draugais sukilo panika :) Visi buvome nustebinti, negalvojome, kad tokio dydžio vorų čia yra. O ir ne tik dydis gazdino, išvaizda labai jau ne miela. O dydžio, tai jis maždaug tokio, kaip mano delnas. Ir dantukai labai jau nepatrauklūs. Brrrrrrr
Kol bandėme jį sulaikyti fotosesijai kieme buvo chaosas, rėkavome, šūkavome, juokėmės ir baisėjomės. Žodžiu pasisėdėjimas buvo labai pagyvintas. Dabar kurį laiką nelabai norėsiu voliotis ant žolyno.
Pagautas į stiklainį jis iškart susirietė, tad jo dydį nelabai gerai išėjo perteikti. Bet mes ne tironai, tad paleidome jį, tik žinoma ne savo kieme :)
Taip, kad turime mes čia visko. Namų pašonėje kalnas su mišku ir krūmynais, taip, kad ten tikrai yra gyvačių, kurių Gruzijoje netrūksta. Taip pat girdėjau, kad šitoje šalyje yra ir skorpionų, tad nenustebčiau visų šitų brrrr čia sutikusi, tačiau nenorėčiau. Kaip vieną vakarą juokavome, dabar jau nustebintų tik iš už tvoros kyšantys briedžio ragai :) Tad manau, kad dar bus šio pasakojimo tęsinys ir ne vienas.
