Vieną gražią, saulėtą dieną supratau, kad pabodo Vėžliuko ežero pakrantės, norisi kažko naujo, tad su mažąja patraukėme į ekskursiją. Tbilisio gide išsirinkome vieną maršrutą ir išlėkėme i senamiestį linksmintis.
Pasirinkome maršrutą, pavadintą „Senamiesčio perlai“. Būtent tokį pasirinkimą lėmė tai, kad buvo vidurys darbo savaitės, kai eismas labai intensyvus ir centre nuo smogo nebūna kuo kvėpuoti. O šis maršrutas išsidėstęs tokiose gatvelėse, kur eismas gerokai mažesnis, arba net visai uždraustas, tad labiau tinkamas pasivaikščiojimui su vaiku.
Taigi, maršrutą turime, į kelią ...
Automobilį patogiai pasistatėme Baratašvili gatvėje, o toliau keliavome jau savo kojomis. Ekskursija prasideda jau toje pačioje kontrastų pilnoje Baratašvili gatvėje. Vienoje jos pusėje Sovietų laikų pastatai, kitoje gerokai senesni medinukai, su tradiciniais balkonėliais. Taip pat čia pamatysite ir dalį atstatytos senosios ginybinės sienos su bokštais. Ši siena prasideda nuo Narikalos, ginybinės pilies aukštai ant kalno, tačiau apačioje dar taip pat galima rasti jos fragmentų.
Dar viena šios gatvės įdomybė, tai Konka. Ieškojau kaip tai vadintųsi lietuviškai, tačiau visomis kalbomis taip ir buvo rašoma – „konka“, tad ir man belieka tik tai. Konka tbilisyje atsirado 1883 m. Pradžioje ji buvo naudojama krovinių pervežimui, bet kadangi didžioji dalis miesto gyventojų neturėjo pinigų vežikams ir vaikščiojo pėsčiomis, miesto valdžia nusprendė atidaryti pigią konkų liniją keleiviams. Tačiau žmonių siekis kuo greičiau įveikinėti atstumus nebuvo patenkintas, nes konkos vidutinis greitis buvo 8 km/val. Tad 1904 m. jas pakeitė tramvajus. Bet keletas konkų taip ir liko stovėti mieste. Baratašvili gatvėje ir šiandiena dar stovi porą jų. Tiesa, jos dabar nebevežioja keleiviu, o yra paverstos į kavinukes, tačiau vis tiek dar primena tuos senus laikus.
Toliau leidžiantis šia gatve akį patraukia didelis pastatas su spalvotais balkonėliais, tai Tbilisio lėlių muziejus. Į vidų nėjome, nes mažoji turistė dar sunkiai valdoma tokiose vietose. Pasitenkinome tik pasivaikščiojimu aplink. Šalia muziejaus didelė skulptūra pavadinta „Berikaoba“ (tai nacionalinė Gruzijos šventė).
Prie muziejaus paliekame Baratašvili gatvę ir sukame į ramia, siaurutę Šavteli gatvelę. Čia mus iškart pasitinka kiemsargis.
Dabartinė Šavteli gatvė anksčiau buvo vadinama Karališkąja, ji jungė caro dvarą su miesto vartais. Man ji buvo malonus atradimas. Jau nuo pirmosios dienos čia, pamėgau šią miesto dalį, tačiau šioje gatvelėje dar nebuvau buvusi. Vos keli žingsniai nuo judrios Baratašvili gatvės ir papuoli į visišką ramybę. Nuostabi mažutė aikštė priešais Marionečių teatrą ir dar nuostabesnis sukrypęs laikrodis, kurį jau ne kartą mačiau Tbilisio nuotraukose, bet nežinojau kur jį rast. O ėmiau netyčia ir radau.
Iškart už teatro randasi Anchiskhati bazilika (VI a.) ir jos varpinė (XVII a.) – tai pati seniausia išlikusi bažnyčia Tbilisyje. Šį pavadinimą bazilika gavo XVII a. „Anchiskhati“ susideda iš gruziniškų žodžių „Anchis“ (iš Anchi) ir „khati“ (ikona). Senoviniame Gruzijos mieste Anchi (dabartinėje Turkijos teritorijoje) buvo saugoma ikona, kuri bandant ją išgelbėti nuo nuolat miestą puldinėjančių turkų, buvo pervežta į Tbilisį, į šią baziliką. Iš čia ir pavadinimas. Šiuo metu ši ikona saugoma Gruzijos meno muziejuje.
Bazilikos kiemas mane nustebino, nes čia radau ir paprastą, nors ir ne naujos statybos, bet ir ne bazilikos amžiaus, gyvenamąjį namą, kuris čia nelabai derėjo, ne kiek dėl architektūros, kiek dėl atmosferos.
Toliau Šavteli gatvė jau nebetokia tavrkinga, bet ... pakankamai autentiška J Nors tokios autentikos čia pilni pakampiai.
Vėl prieiname bažnytėlę, bet gi čia Gruzija, be šito - niekaip. Taigi, tai Kari bažnyčia. Ji, kaip ir daugelis, turi gan ilgą istoriją. Pirmoji bažnytėlė šioje vietoje buvo pastatyta, irgi kaip jau įprasta, seniai, seniai. Tada mongolų sugriauta. Jos vietoje pastatė tris naujas. Iki šių dienų išliko tik ši viena, kuri buvo dar ne kartą perstatyta ir t.t. ir t.t.
Priešais Kari bažnytėlę įsikūrusi Gruzijos patriarcho rezidencija, ten paparastam žmogeliui nepakliūti, tačiau reikia numanyti, kad pažiūrėti būtų į ką.
Priešais patriarchatą, prisiglaudęs prie Kari bažnytėlės tvoros, yra skverelis, kuriame stovi fontanas. Tai Paryžiaus dovana Tbilisiui. Tačiau šia dovana kažkodėl galėjome pasidžiaugti tik per tvorą.
Toliau mūsų maršrutą pakoregavo statybos darbai, tad buvome priverstos daryti lanką.
O juk nukrypus nuo turistinio maršruto visada pasitinka kitokia realybė.
Apėjusios ratą vėl grįžtame į numatytą maršrutą. Pasiekiame Ereklio II pėsčiųjų gatvę, kuri po pilnos rekonstrukcijos (dėl kurios mes ir turėjome daryti lanką) bus ilgesnė ir aš ją, tikiuosi, dar labiau mėgsiu. Ši gatvelė skirta turistams, čia vien meno galerijos ir kavinukės. Beje, su labai skania kava.
Šią gatvelę aš jau rodžiau jums dalindamasi savo pirmaisiais įspūdžiais Tbilisyje. Beje, čia tiesiai gatvėje auga žymiosios „Izabela“ veislės vynuogės.
Keliaujame toliau. Praeiname tradicinių gruziniškų kilimų parduotuvėlę. Čia galima įsigyti tiek naujų, tiek senų rankų darbo kilimų.Vilnonių, šilkinių, mažų ir labai didelių. Akis yra į ką paganyti. Beje, vieną tokį jau turime ir mes. Ant jo žaidžia mūsų mažoji. O kadangi, tai rankų darbo kūrinys, kurį pasirodo dar ir visada galima atrestauruoti, tai manau, kad yra tikimybė, jog ant jo kadanors žais ir jos vaikai.
Toliau kelaiujame Sioni gatve. Ji taip vadinasi dėl to, kad joje stovi viena žinomiausia senamiesčio Sioni bažnyčia. Ji pradėta statyti dar V a. Kaip ir pats miestas, ne kartą buvo apgraiuta. 1226 m. kitataučiams įsiveržus į miestą, buvo nugriautas šios bažnyčios kupolas ir ten iškelta užkariautojų palapinė tam, kad jų šachas galėtų žiūrėti kaip deginams miestas ir kankinasi, jo neapgynę ir negarbę savo šventai vietai užtraukę, miestelėnai. Čia pat buvo kapojamos žmonių galvos, o jų kūnai metami į visai šalia tekančią Kurą upę. Taip buvo nužudyta šimtas tūkstančių gruzinų. Netrukus įvyko stiprus žemės drebėjimas, kurio metu šacho palapinė nukrito nuo Sioni viršaus. Čia saugoma ir didžiausia Gruzijos šventenybė – šv. Ninos kryžius, padarytas iš dviejų vynuogės lazdų surištų Gruzijos globėjos plaukais. Šis kryžius 1752 – 1801 metais buvo saugoma viename Rusijos kaime.
Keliaujame toliau.
Pasiekiame mano labai mėgstamą Šardeną. Čia viskas turistams – vėl kavinukės, galerijos, naktiniai klubai ir neįtikėtina tvarka. Dieną čia pagrinde vaikšto turistai, o naktimis užverda tikras gyvenimas. Tikriausiai visiems, kurie lankėsi Šardene, labiausiai įstringa Bambis Rigi.
Čia kažkada buvo „Rastabazar“, tai persų kilmės žodis, reiškiantis parduotuvėlių ir dirbtuvių išsidėstymą vienoje eilėje išilgai gatvės. XX a. pradžioje čia buvo pastatyta tokia prekybvietė, susidedanti iš dviejų modernių pastatų. Bambis Rigi (vatos prekybvietė) – viena iš Tbilisio gatvelių, kuri išsaugojo savo pavadinimą dar nuo viduramžių, tuo metu čia buvo prekiaujama vata, vilna, siūlais. Čia taip pat randasi ir Šardeno gatvelė (taip vadinamas ir šis rajonėlis), pavadinta žymaus prancūzų kelaiutojo vardu. Žanas Šardenas lankėsi Tbilisyje 1673 m., nuosekliai aprašė ir nupiešė keletą jo piešinių.
Taigi ... mano taip pamėgtas Šardenas.
O čia brondzinis Tamada rankoje laikantis ragą su vynu. Tamada – tai žmogus užstalėje sakantis tostus, apie tai galima būtų parašyti atskirą pasakojimą, tad dabar nesigilinsiu. Tokių skulptūrų Gruzijoje galima rasti daugiau, tai kopijos mažos skulptūrėlės, rastos archiologinių kasinėjimų vakarų Gruzijoje metu. Rastoji tamados skulptūrėlė priskiriama VII a.pr.Kr. O kadangi tamada yra vienas iš šios šalies išskirtinumų (kas nėra girdėjęs legendų apie gruzinų tostus), tai tokių skulptūrų galima rasti ir kituose miestuose.
Štai tamada Šardene.
O čia tamada, kurį radome Sighnaghyje.
Taip bekeliaudamos pasiekiame Gorgasali aikštę. Iš čia matosi Narikala tvirtovė ant kalno ir Avlabari rajonėlis su namais ant skardžio kitoje upės pusėje. Ši aikštė dėl to, kad matosi tvirtovė, anksčiau buvo vadinama „Tsikhis moedami“, t.y. tvirtovės aikštė. Tvirtovę ilgai valdė persai, tačiau vietiniai gyventojai visus grobikus vadino totoriais, tad aikštė buvo pervadinta į „Tatar Maidan“, o dar vėliau ji buvo vadinama „Šeitan bazar“, nes tai buvo pagrindinė Tbilisyje turgaus aikštė, čia galima buvo įsigyti visko, nuo maisto iki aukso dirbinių.
Toliau mūsų maršrute – sinagoga, pastatyta čia XIX a.
Šalia Džvaris Mama ir Norsašenas.
Šios bažnyčios įsikūrusios viename kieme. Džvaris Mama pavadinimas kilęs nuo to paties pavadinimo gruzinų bažnyčios Jeruzalėje. Šitoje vietoje dar V a. stovėjo maža bažnytėlė, kuri buvo nugriauta mongolų. XVI a. atstatyta. Vėliau vėl nugriauta. Tada 1825 m. vėl atstatyta. Šios bažnyčios dešinėje stovi Norašenas – tai armėnų bažnyčia. Iš armėnų kalbos „norašen“ verčiasi kaip „naujai pastatytas“. Ši bažnyčia pastatyta 1467 m. Taip pat buvo daug kartų perstatinėjama. Šiuo metu ji neveikianti.
Judame toliau.
Apžiūrėjome gruzinų, armėnų, žydų maldos namus, reikia aplankyti ir kažką katalikiško. Taigi, maršruto gale šv. Mergelės Marijos katalikiškoji bažnyčia. Ji pastatyta XIX a. pirmojoje pusėje. Kai 1874 m. Tbilisyje buvo pastatyta dar viena katalikiška bažnyčia, šita imta vadinti “senąja“, o gatvė, kurioje ji stovi, pervadinta į „Senąją katalikiškąją“, dabar ji vadinama Abesadze vardu. Sovietiniais metais tai buvo Gegužės 1-osios gatvė, o nuo 90-ųjų gavo rašytojo A.Diuma vardą, kuris kažkada buvo lankęsis Tbilisyje ir liko sužavėtas šio miesto. Kodėl šis pavadinimas buvo pakeistas į dabartinį Abesadze ka-kodėl niekur neminima. Bet grįžkime prie bažnyčios. Sovietų laikais joje buvo įrengtas sandėlis, ko pasekoje pastatas smarkiai nukentėjo. Tačiau 1999 m. Romos popiežiaus vizitui ši bažnyčia buvo atrestauruota. Dabar čia vyksta mišios, taip pat galima pasiklausyti vargonų.
Maršruto pabaigoje turėjome pažiūrėti dar viena armėnų bažnyčią, tačiau mažose, klaidžiose gatvelėse jos neradome, bet smagiai paklaidžiojome ir vėl pasigrožėjome autentika.
Apėjome ratą ir vėl sugrįžome į Baratašvilį gatvę, iš kurios ir pradėjome savo ekskursiją.
Ekskursija baigta. Į mašiniuką ir namo, pietų. Jums irgi skanaus.
