Visai neseniai apturėjome mažas atostogėles. Rašyti apie jas, kaip visada, tingisi, bet pažadėjau kartu keliavusiems, kad turės kur pasiskaityti apie tai kur buvo ir ka matė. Tad bandau ...
Pirmąją mūsų kelionės dieną dulkėtą Tbilisį palikome jau ryte, nes butent tą dieną nusimate gan ilga programa. Teisingiau, tai buvo ta diena, kurios galo tiksliai nežinojome.
Taigi pirmosios dienos tikslas - Samtskchė - Džavakchetijos regionas.
Buvau sugalvojusi keletą nakvynės variantų, nes nežinojome kokie bus keliai. O jie buvo būtent tokie, kokių aš ir bijojau. Mane labiausiai dominusį variantą, kad sekančią dieną iš Akchalcikchės miestelio patraukti kalnų keliu tiesiai į Batumį, atmečiau dar namuose. Ir nesuklydau, nes vėliau sužinojome, kad, kaip aš ir galvojau, jis gegužės pradžioje dar tikrai nelabai pravažiuojamas. Gerai, kad radau internete filmuką, kaip berods italų turistai pernai porą savaičių vėliau, nei mes bandė keliauti šiuo keliu. Tai leido iškart atmesti šį kelionės variantą, nes ir ši žiema buvo žymiai turtingesnė sniegu, nei pernykštė. Kam įdomu galite pasižiūrėti šį filmuką, tikiuosijo autorei nesupyks, kad ir aš juo pasidalinsiu:
Taigi, šį vieną variantą jau atmetėme, tačiau liko dar ne vienas :)
Pirmasis mūsų trumpas sustojimas buvo Bordžomyje, užsukome į Turizmo informacijos centrą, kur sutikome begalo malonų vyruką, kurio vardo jau nepamenu, bet pavardė buvo tikrai armėniška. Pabendravus su juo, sužinojome, kad reikia atmesti ir dar viena nakvynės variantą. O jis buvo numatyta - Abastumani miestelyje. Ten labai norėjau naktį aplankyti observatoriją, kuri įkurta dar 1932 metais ir nors įranga jau gerokai pasenusi, tačiau dar po šiai dienai ten esantis teleskopas yra vienas didžiausių skirtų tiesioginiam dangaus stebėjimui. Iš ten buvusių, girdėjau, kad tai vieta, kurią tikrai verta aplankyti. Dar šis miestelis ir jo apylinkės garsėja karšto mineralinio vandens šaltiniais, nors šito gėrio netrūksta visame šiame regione. Be to, ryte norėjau tęsti mūsų kelionę pro kalnus, tiesiai į Kutaisi, aplankant kurortinį miestelį Sairme. Jis yra visiškai naujai sutavarkytas, tad labai norėjau pažiūrėti kas ten ir kaip, ir gal būt vasarą ten pabėgti savaitėlei nuo Tbilisio karščių. Bet, kaip jau anksčiau minėjau, teko atmesti ir šį gan kruopščiai suplanuotą variantą, nes kelias, anot to vyruko, ten tragiškai jau blogas žvyrkelis, o ir kadangi sniegas tuo metu tirpo labai intensyviai, tad gali būti vietomis dar ir nuplautas.
Taip atmetus jau du keliones variantus, tai dienai liko tik vienas normalus variantas. Boržomyje nesustoti ilgėliau, o kuo greičiau lėkti iki Vardzijos, kuri buvo pagrindinis mūsų tikslas tądien, o toliau jau kaip spėsim. Nakvynei vienintelis padorus variantas liko grįžimas į Boržomį. Išklausėme dar keletos to vyruko patarimų dėl lankomų objektų, gražią legendą apie Tmogvi tvirtovę, kurią dabar tik suvokiau, kad užmiršome aplankyti, ir pasikome garsaus mineralinio miestą.
Tik pasibaigus miestui vaizdai pradėjo džiuginti akis. Tai vadinamasis Mažasis Kaukazas ir vienas seniausių Gruzijoje Bordžomio nacionalinis parkas. Vietovės tikrai labai gražios, nesibaiginatys įspūdingi eglynai, kalnai, daug atžymėtų trasų trekingui ir šiaip pasivaikščiojimams. Tačiau mes šįkart tuo grožėjomės tik pro automobilio langus. Pavažiavus apie 60 km. pasiekiame Akchalcikchę, miestelis tikrai niekuo neįdomus, nors ir yra regiono centras. Per miestelį praeina svarbi kelio trąsa į Turkija, iki kurios vos 20km. Taip pat, per čia eina antrasis kelias iš Tbilisio į Batumį, kuris kol kas intensyviai tvarkomas ir manau, kad jau kitą vasarą bus puikus. Žinoma tai kalnų kelias, ne autostrada, bet strategiškai šaliai jis labai svarbus. Kai per paskutinįji karą 2008 m. rusai susprogdino Gorio kelią, tai šis kelias buvo vienintelis siejantis Gruziją su Vakarais, tačiau tuo metu jis buvo apgailėtinas ir labai sunkiai pravažiuojamas. Dabar likusi netvarkyta tik viena jo atkarpa, kuri pernai išgazdino italus, o šiemet pakeitė mūsų planus. Tai buvo lyrinis nukrypimas :) Toliau vėl apie mūsų kelionę. Nuo Akchalcikchės iki Vardzijos kelias tiesiog pasakiškai gražus. Kelias visą laiką vingiuoja šalia upės, tai tos pačios Tbilisyje tekančios Kuros aukštupys. Vietomis vaizdai primena Amerikos kanjonus. Mūsų kelionės draugai būtent nuo čia pradėjo pastebėti, kad Gruzijoje yra daug to, ką jie matė kitose pasaulio vietose. Juokavo, kad kam važiuoti kitur, jei Gruzijoje gali pamatyti viską, nors jie matė tik dar labai mažą Gruzijos lopinėlį.
Taip besigrožėdami keliu, vis trumpam stabtelėdami pafotografuoti, nepajutome kaip pravažiavome dar apytiksliai 60 km. ir pasiekėme Vardiją. Tai mažas kaimelis aplink kurį tiek įdomybių, kad galima būtų čia klaidžioti ne vieną diena, tačiau mes tiek neturėjome, tad pasirinkome tik pagrindines įžymybes. Pirmoji jų, tai Vardijos uolų vienuolynas. Tikrai viena iš įspūdingiausių Grusijos vietovių. Tačiau aš pati asmeniškai likau šiek tiek nusivylusi. Tiek ilgai aš svajojau pamatyti šią vietovę ir tiek buvau apie ją prisiskaičiusi, kad tikėjausi kažko daugiau. Tačiau aplankyti Vardiją tikrai verta. Jau iš toliau jus pasitinka didingas vaizdas: apačioje tekanti Kura ir šalia jos stūksančioje stačioje uoloje atviros vienuolyno celės. 1283 m. po stipraus žemės drebėjimo nuslinko kalno šlaitas, kuris atvėrė slaptąjį vienuolyną. Vienuolynas buvo įkurtas XI a. karaliaus Georgijaus III, tačiau suklestėjo, kaip ir daug kas Gruzijoje, jo dukros, žymiosios karalienės Tamaros laikais. Daugiau informacijos apie šio vienuolyno istoriją ir visą kitą pilnas internetas, tad nesiplėsiu, kam įdomu, susirasite viską patys. Vienuolynas tikrai nemažas, išlikę net 13aukštų, bet mes čia neužtrukome labai jau ilgai, gal apie gerą valandą. Bilieto kaina 3 GEL.
Apžiūrėję pagrindinę Vardzijos įžymybę pasukome atgal, Boržomio link, pakeliui jau ilgėliau stabtelėdami pasižvalgyti. Taigi jau vos už poros kilometrų nusukome į priešingą kelio pusę, į Vanis Kvabebi uolų vienuolyną. Tai mažiau žinomas, mažesnis ir keturiais amžiais senesnis vienuolynas. Niekas čia nieko nerestauravo, nesaugoja ir bilietų nepardavinįja, todėl mes tuomet ten buvome vieninteliai lankytojai. Neapsakoma tya ir ramybe suteikį šiai vietai dar daugiau žavesio. Landžioti po patį vienuolyna neišdrįsome, tačiau su malonumu pakopinėjome aplink jį.
Šiaip mes aplankėme tik mažą dalelę Vardijos istorinio parko, tiems kas tures daugiau laiko ir noro tikrai siūlau skirti šiam regionui bent pora dienelių. Štai jums keletas vietu, apie kurias informacijos tikrai maža, bet kažką įmanoma rast, o jei nerasit, tai viską atrasti pačiam visada smagiau. Taigi: antikinė Saro gyvenvietė, Gelsunda gyvenamieji namai uoloje, baisiai sena Sv.Teodoro koplytėlė (info ieškokite Phia, St.Tevdore church), Čolta vienuolynas uoloje, Tsunda bažnytėlė, Tmogvi fortas, Margistani vienuolyno kompleksas su gyvenviete, keistas senovinis kaimas Gaghma Čačkari (Gaghma Chachkari), Sadakhudebulo vienuolynas uoloje, Lepisi urvai ir tuneliai, Oloda vienuolynas. Manau, kad tiems, kas ieškos, tai bus tik raktiniai žodžiai, kurie atves prie dar didesnių atradimų. Mes, gaila, bet laiko turėjome labai ribotai, nes draugai Gruzijoje viešėjo trumpai, tad nesinorėjo apriboti jų vienu regiono pažinimu.
Sekantis mūsų sustojimas buvo Kchertvisi tvirtovė. Kaip rašoma, tai viena seniausių Gruzijos tvirtovių, pastatyta dar II a.pr.Kr., tačiau tai, ką atome dabar yra jau XIV a. kūrinys, nes jos pirmtakė buvo sunaikinta. Jos paskirtis buvo ginyba nuo turkų. Beje, čia kažkada driekėsi žymiojo šilko kelio atšaka, toliau per Godzerži kalnų perėją pirkliai nusileisdavo prie jūros. Visa tai nešė didelį pelną šiam regionui, todėl čia ir kūrėsi tiek daug vienuolynų ir miestų. Deja, XVI a. viskas buvo užimta turkų, kurie čia karaliavo dar 300 metų. Kchertvisi tvirtovė įsikūrusi Kuros ir kitos didelės upės Paravani santakoje. Visur rašoma, kad tvirtovė baisiai graži, įdomi ir ją aplankyti tiesiog privaloma. Ji beveik nerekonstruota, neprižiūrima ir bilietų pirkti čia taip pat nereikia, bet mano nuomone, tai ir žiūrėti nelabai ten yra į ką. Gruzijoje pilna tikrai daug įdomesnių tvirtovių. Tačiau, tai vėlgi tik mano subjektyvi nuomonė.
Vakarėjant vėl pasiekėme Akchalcikchę ir nusprendėme aplankyti dar vieną gruzinų baisiai išgirtą vietovę, Sapara vienuolyną. Teko nusukti į šoną 12 km. Visas kelias - labai prastas kalnu žvyrkeliukas, kuris mūsų kelionės draugei, kaip ji vėliau prasitarė, kėlė siaubą, savo vietomis labai nejaukiais neatitvertais, nutrupėjusiais kelkraščiais. Vienuolynas įsikūręs tikrai vaizdingoje vietovėje, tačiau per šviežiai sužaliavusius medžius daug grožio nepamatysi, o ir vakarėjo, visi buvome baisingai alkani, tad vėl, kaip kokie išlepę vakarų turistai, likome kažkuo nepatenkinti :)
Iš čia pasukome jau atgal į Bordžomį. Jokių sustojimų, tik keletas skambučių tam pačiam Turizmo informacijos centro darbuotojui dėl nakvynės. Gausi, išsvajota gruziniška vakarienė ir pagalvės draugija. Kitą diena laukė pusryčiai ir vėl intensyvi kelionė jau po kitą regioną, ir dar daugiau nuotykių ...
