Jau visas mėnuo prabėgo nuo savaitgalio pajūryje, tad prisiminimai jau prablėsę, bet pabandysiu trumpai kažką papasakoti.
Penktadienį neplanuotai sugalvojome, kad lekiame į pajūrį, tačiau būtent tą savaitgalį Batumyje vyko Stingo koncertas, visi viešbučiai kur beskambinome neturėjo laisvų kambarių, tad išlekėme nežinodami kur apsistosime. Iki pajūrio nuo Tbilisio 400 kilometrų, iš jų tik 100 automagistrale, toliau kalnų perėja su savo serpantinais ir likusi dalis pakankamai tiesaus ir gero, tačiau siauroko kelio su daug gyvenviečių. Visą kelią mašinų srautas tikrai didelis, tad i priekį važiavome 5 valandas, o atgal su stoviniuodami, pietaudami ir t.t. net 7. Kadangi gyvenamosios vietos nebuvome susiradę, o kelias netrumpas, tai kol važiavome pažįstami gruzinai bandė ieškoti mums tinkamos apsistojimo vietos. Kadangi pajūrį pasiekėme jau naktį, tai pasirinkome pačią pirmąją, kuri pasitaikė mūsų kelyje ir nepasigailėjome.
Taigi, apsistojome pajūrio miestelyje Grigoleti (iki Batumio dar apie 60 km, tačiau iki uosto Poti mažiau nei 15), nors teisingiau būtų sakyti, kad tai kaimelis: pora normaliu viešbutukų ir daugiau vien seni gyvenami namukai arba vasaros vilos. Laukinis juodo smėlio pliažas pilnas iš jūros išmestų šiukšlių, karvių ir jų "tortų". Tačiau viešbutuko pliažas švarus, sutvarkytas ir karvės iš ten vaikomos. Žmonių, skirtingai nuo Batumio, praktiškai nėra. Visiška ramybė ir beveik laukinė gamta, tačiau su civilizuotu ir maloniu aptarnavimu (pvz.: kava atnešama į pliažą, reikia tik užsiminti). Man šita vieta priminė lietuvišką Pervalką ar preila, tik, kad jūra visai šalia ir žmonių dar mažiau nei ten, net pušynai tokie prie kurių mes pripratę.
Beje smėlis ten ypatingas, koks tai magnetinis, išsamiau negaliu papasakoti, nesu specialistė, tačiau jis labai sveika sąnariams. Netoliese net yra miestelis, kur gruzinai masiškai veža vaikus ilsėtis ir kapstytis po tą juodą smėlį, ten kaip supratau yra ir sanatorijos jiems. Jūra šilta, tačiau skaidrumu labai primena Baltiją, tokia nemaloniai drumsta. Vietiniai sako, kad Batumio pusėje ji gerokai skaidresnė. Patvirtinti negaliu, nes pati Batumyje nesimaudžiau, lieka tik tikėti.
Šeštadienį labai negruziniškas gruzinas pakvietė mus pietų į Potį. Mieste bent jau man pasirodė, kad nieko nėra įdomaus, tačiau kavinukė uoste, kurioje mes ir pietavome, buvo labai miela, nes aplink stovintys dideli laivai tą aplinką padaro neįptastą. Kompanija buvo įdomi, pietūs gruziniškai gausūs ir tikrai labai skanūs, tad prisiminimai iš miestelio, kuriame nėra ką veikti, geri :) Aplink Potį vien pelkės, netoli yra draustinis, kuriame organizuojamos įvairios ekskursijos į jas, paukščių stebėti ir t.t. Tad mano ateities planuose šita vietovė yra įtraukta.
Po skanių pietų pasukome Batumio pusėn. Pakeliui sustojome šalia Kabuleti miestelio esančiame pliaže. Jis jau visai kitoks, daug jūros nugludintų akmenų, tarp kurių netrūksta ir gražių kriauklių, tačiau dar yra ir smėliuko lopynėlių, kuris jau nebe juodas. Batumyje jau tik akmenys. Skirtingai nuo Lietuvos pliažų čia niekas nesaugo kaip pas mus, gali važiuoti su mašina tiesiai iki vandens, statytis palapines ir t.t. žodžiu laisvė vaizduotei ...
Toliau kelyje laukia nedidele kalnų perėja ir už jos jau visai kitas kraštovaizdis. Augmenija tampa visiškai subtropinė. Palmių netrūksta visame pajūryje, tačiau aplink Batumį viskas atrodo visai kitaip. Medžiai apraizgyti lijanomis, beprotiškai vešli ir jau visai kitokia augmeniją, tai ką mes pripratę auginti namie vazonėliuose, ten auga natūraliai, viskas taip žalia, žalia.
Pakeliui pamatę neįprastą vaizdą stabtelime, nes pamatome, kad tai turistų lankoma vieta. Tai kažkoks tai buvęs fortas ar rūmai, nelabai sudomino bilietus parduodančios moteriškės pasakojimas. Įdomesnė dalis, dėl kurios mes ir sustojome, pasirodo sovietiniais laikais pastatyti citrinų šiltnamiai, iš kurių likę tik karkasas, kuris ir juosia senąjį statinį. Tačiau per keletą dešimtmečių visą tai apaugo vijokliais ir atrodo labai egzotiškai, kaip kokie kabantys sodai. Nuo griuvėsių viršaus, ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai. Tačiau tą dieną, kai mes ten buvome ten vaikštinėjo ginkluoti, tačiau malonūs, kareivėliai, kurie nessisakė, ką ten veikia. Kai pradėjau fotografuoti iš viršaus pliažus, man buvo pasakyta, kad į tą pusę nefotografuočiau, tačiau pavėlavo, jau spėjau padaryti keletą kadrų, kuriuos vėliau pasididinusi apžiūrinėjau ieškodama kažko labai slapto. Nieko negaliu padaryti, moteriškas smalsumas :) kuris liko nepatenkintas, nes nieko TOKIO ten neradau. Matyti viena prabangi vila su parku, tai spėju, kad ten ilsėjosi kažkas labai saugomas ir tiek. Taigi, nieko slapto, nieko įdomaus, bet graži vietelė ir tiek. Traukiam apžiūrėti Batumio.
Pravažiuojame tunelį, kuris skelbia, kad Batumis - tai stebuklas :) ir iškart už jo jau matyti kokios pajėgos dedamos, kad tai būtų stebuklu. Visur statybos, statybos ... užmojai tikrai stebuklingi. Miestas darosi visai nebe gruziniškas. Pagal tai kas ten dabar daroma, atrodo, kad čia greitai bus šio regiono Dubajus: dangoraižiai, modernios krantinės, vakare viskas švyti nuo šviesų. Sutvarkytose vietose labai švaru. Jei pakeitūs dar ir žmonių mentalitetą, jaustumeisi kaip labai toli nuo Gruzijos. Miestas auga beprotiškais tempais, investicijos milžiniškos, įvairūs renginiai, koncertai, festivaliai, kazino, restoranai, pasaulyje žinomiausi viešbučiai, kurių Lietuvoje niekada tikriausiai ir nebus - žodžiu Kaukazo Las Vegas. Atrodo įspūdingai, tačiau manęs nesužavėjo. Aš matyt jau pasenau, man prie jūros norisi ramybės, tad pasivaikščiojome, apžiūrėjome, palydėjome saulę ir pasukome atgal į savo ramųjį kaimelį maitinti uodų. Tačiau tiems kas mėgsta atostogas leisti žmonių pilnuose pliažuose, vakarais linksmintis iki paryčiu, Batumis tikrai verta dėmesio vieta. Tik reikėtų pasakyti, kad kainos čia tikrai nemažos, savaitgalis pilnavertiškai praleistas Batumyje jums kainos tiek pat, kiek ir visa savaite Turkijoje.
Sekamdienį pusę dienos voliojamės juodo smėliuko pliaže, papietaujame ir jau laikas namo, kelias ilgas, o ir planuojame važiuoti neskubėdami, apžiūrinėdami ir stoviniuodami.
Dar sustojome laukiniame pliaže šalia Počio atsisveikinti su jūra.
Tik nusukus nuo jūros aplinkui vien pelkės, tad kelias tiesus ir lygus, tačiau su daugybe kaimelių, kurie beje atrodo visai kitaip, nei mes jau pripratę. Kiemų nejuosia aukštos tvoros, kiemai neįprastai tvarkingi, su žolynėliais. Labaiu primena Lietuviškus kaimus, nei įpratus gruziniškus, tik, kad karvės, kiaulės ir kiti gyvuliukai laisvai vaikšto, kaip ir visur čia.
Pasiekus kalnus prasideda apsipirkimas :) Čia daug prekiaujama molio dirbiniais, grybais ir t.t.
Jau beveik kirtus kalnų perėją dar sustojame prie kažkokios senos bažnytėlės, kurios jau pabodusios, nes čia jų pilna visur, bet kartais dar susigundome kaikurias aplankyti.
Ir žinoma, kaip visada, kelionės pabaigai duoklė skrandžiams. Šį kartą vieta buvo keistoka. Gal kitomis aplinkybėmis ji tokia nebūtų atrodžiusi. Tačiau neseniai visą Gruziją nusiaubė liūtys, daug kur kalnuose buvo gerokai apgadinti keliai. i kalnų perėja nukentėjo smarkiai, kelias dienas buvo net visai uždaryta, nes akmenų ir purvo nuošliaužos buvo užvertusios didelę kelio dalį. Kelias dar ir tuo metu buvo pilnas kelininkų darbininkų ir technikos. Ši kavinukė taip pat gerokai nukentėjo, buvo nunešta viena betonuota terasa, viduryje, kaip interjero puošmena, stovėjo ekskavatorius. Užkandome Nichvių (berods taip jie vadinasi), grybų, kurie auga tik čia ir, kurie Tbilisyje kainuoja kaip didžiausias delikatesas. Skoniu ir išvaizda kažkuo primena ruduokes, skanūs, tačiau ne tiek, kad aš juos pirkčiau Tbilisyje. Tačiau čia pakelėje jie kainuoja praktiškai tiek pat, kiek ir voveraitės, kurių aš ir nusipirkau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą