O dabar jau rašau ko aš pasiilgau.
Pirmiausiai tai saulės, saulės .... saulės. Jos trūkumas Lietuvoje man jaučiamas labiausiai, ypač, kai už lango pats baisiausias mėnuo - lapkritis ir kai namuose krykštauja mažylė su kuria taip gera būtų dabar vaikštinėti lauke, o ne nuo baisių vėjų ir darganos slėptis namuose, kur net dieną reikia įsijungti šviesą. Pasiilgaauuuuuuu SAULĖS!!!!!!!!!! Pasiilgau kalnų horizonte. Dievindavau vien jau tą vaizdą tolumoje, niekada man nepabostų į juos žiūrėti.
Dar labai trūksta gausaus vietinių vaisių ir daržovių pasirinkimo, nes kai pamačiau, kad mūsų "motulėje" Maximoje net česnakai atkeliavę iš Pietų Amerikos, tai plaukai pasišiaušė. Čia mes visko turime tikrai daug, ir Gruzijoje aš būtent to gausaus pasirinkimo labai dažnai pasigesdavau, man ten baisiai trūko tos Maximos :), bet kartais mes čia turime visko per daug. Na kam man tas česnakas iš Brazilijos, man norisi tikro, "macnaus" lietuviško, nes tas atvykėlis net kvepia kažkaip kitaip.
Labai, labai man trūksta kelionių, naujų atradimų pojūčio. Nors labai panorėjus ir čia dar yra ką atrasti ir tikrai ieškosime ir rasime, bet kol kas tie patys pasiteisinimai: saulės, šilumos, gero oro trūkumas neleidžia keliaut savam krašte, ypač su nuo lietuviškų darganų "apsisnargliavusiais" vaikais. Iš čia išplaukia dar vienas lietuviškas nemalonumas - ligos, ligelės, virusai, gripai ...... galėčiau vardinti be galo, bet ai ...... Užkniso jie juodai ir daugiau čia nieko nepridursi.
Pasiilgstu paties Tbilisio, drąsiai galiu sakyti, kad tas miestas man visada bus kaip namai, pamilau jį. Labai pasiilgau Ani ir jos gruziniško nuoširdumo, Viktorijos ir pasisėdėjimų su visa jos šeimyna. Pasiilgstu mūsų pasisėdėjimų CoffeGe ir late arbatos. Pasiilgstu tų dienų, kai su Kęstučiu atiduodavom Rusnytę į darželį ir lėkdavome pusryčiaut į miestą. Kaip nekeista, pasiilgau ir chaotiško eismo Tbilisyje, kažkodėl dar vis nepriprantu prie lietuviško tvarkingo vairavimo. Ne tik, kad nepriprantu, jis mane net nervina :)
Rašau ir galvoju kiek aš daug ko pasiilgstu (žinoma yra dalykų, kurių visai nepassilgau, bet jų nedaug ir aš jų nebeprisimenu), bet tai visai nereiškia, kad man blogai čia. Iš tikro, tai nuo pirmos grįžimo i Lietuvą dienos, mėgaujuosi tuo. Man net saulė čia dabar kitaip šviečia (vasarą švietė :) ), mėgavausi nuostabiu auksiniu rudeniu, negaliu atsidžiaugti Vilniaus senamiesčiu, pasivaiksčiojimais po jį su CoffeeIn'o kavos puodeliu rankoje, žmonių margumu. Visi sako, kad lietuviai pikti žmonės - nesamonė, šypsosi jie man visur kur beeičiau. Gal tai reiškia, kad kai tu pats viskuo mėgaujiesi ir šypsaisi be priežasties, tiesiog todėl, kad tau gera, tada ir kiti tau atrodo laimingesni.
Kad ir kaip pasiilgčiau mūsų namo Tbilisyje, teisingiau ne namo, o jo nuostabaus kiemelio, savi namai yra savi. Gera juos kurti ir gražinti iš naujo. Net plintusus kalti juose gera. Gera vien nuo minties, kad čia MŪSŲ NAMAI. Ir nors šiuo metu aplinkybių esame truputėli įkalinti tarp keturių sienų, bet labai dažnai galiu pasakyti, kad mėgaujuosi šiuo gyvenimo etapu, o kartais net dar labiau myliu saviškius, o kaikuriuos net įsimyliu iš naujo :)
Ir vėl kažkoks nesusipratimas: baisiai visko pasiilgau Gruzijoje, mėgaujuosi Lietuva, bet jau vėl norisi pakelti sparnus, o kai labai nori, tai ima tai ir nutinka :) Tad mes svajosim tyliai, atsargiai ir žiūrėsim kokius malonumus mums toliau pateiks gyvenimas. O kol kas jau pradedu gyventi kalėdų nuotaikomis ir baisiai laukiu sniego ir žinoma saulutės. O netruks ir dienos pradės jau ilgėti, o ten jau ir pavasaris. Svarbiausia geras nusiteikimas, su kuo ir kaip gyveni,o ne kur.
Tikiuosi, kad šis įrašas ne paskutinis, bet kito dar tikrai teks palukėti, bent jau iki pavasario. O tada maža kur mus nupūs atostogų vėjai. O kol kas NAHVAMDIS SAKARTVELO :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą