Mtskheta

Sunkiai sekėsi man su šiuo pasakojimu. Kažkaip nėjo sklandžiai sujungti įspūdžių ir informacijos iš turimų šaltinių skirtingomis kalbomis. Nesu mėgėja ekskursijų miestų gatvėmis, mane tai vargina, kad ir kaip įdomu būtų. Visada maloniau būnu gamtoje, o tuo labiau kalnuose, ten geriausiai atsipalaiduoja mano smegenėlės. Per šią dienos kelionę apturėjome visko. Taigi, apie viską iš eilės.
Pirmas įspūdis tik įvažiavus į Mtskhetos senamiestį, kad tu nebe Gruzijoje, ypač po triukšmingo ir tvankaus Tbilisio, aplinka teigiamai nustebina. Viskas tiesiog steriliai sutvarkyta, švaru, pasijauti kaip kokiame mažame Austrijos miestelyje.

Sakoma, kad norint pajausti senosios Gruzijos dvasią tiesiog būtina aplankyti šį miestelį, įsikūrusį dviejų upių, Aragvi ir Mtkvari (Kura), sankirtoje. Miestelis visai šalia Tbilisio, apie 25 kilometrai nuo sostinės centro. Labai tinkama vieta vienos dienos išvykai.
Senoji sostinė Mtskheta yra įtraukta į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. Šis miestelis 3 a.pr.Kr- 5a. buvo Gruzijos sostinė, kol karalius Vakhtangas Gorgasalis perkėlė ją į Tbilisį. Dabar tai religinė šalies sostinė. Joje yra keletas seniausių ir svarbiausių šalies bažnyčių. Čia stovi ir pagrindinė šalyje, Svetitskhoveli katedra., ji ir didžiausia šalyje.

IV a. dabartinės katedros vietoje buvo pastatyta medinė bažnytėlė, o po gero šimto metų jos vietoje jau išaugo didelė akmeninė bazilika. Kaikurių senųjų bažnyčių fragmentai išlikę iki šių dienų. Bėgant amžiams visas kompleksas, žinoma, buvo ne kartą perstatinėjamas.
Svetitskhoveli katedra yra laikoma šventa vieta, kur saugoma Kristaus mantija. Pasak legendos, vietoje, kurioje palaidotas šis apdaras augo milžiniškas kedras. Kai medis buvo nukirstas, iš jo buvo išdrožti keturi kryžiai, kurie pastatyti kalnų viršūnėse iš visų keturių  tuometinės Gruzijos pusių. O iš nukirstojo medžio kelmo pradėjo tekėti gyvybės šaltinis, kuris sustojo XVII a. Stebūklingasis kelmas pradėtas vadinti gyvybės bokštu, gruziniškai Svetitskhoveli. Ir toje vietoje pastatyta bažnyčia. Visos pagrindinės Gruzijos bažnyčios šventės ir iškilomės vyksta būtent šioje katedroje.
Mes Mtskhetoje apsilankėme sekmadienį, tad visos aplankytos bažnyčios ir vienuolynai buvo pilni žmonių, tad tik dar kartelį įsitikinome gruzinų tikėjimo stiprumu. Gaila, bet įdomesnių, gražesnių nuotraukų Svetitskhoveli katedroje nepavyko padaryti, nus nusibaigė fotoaparato baterijos, kitos pasirodė taip pat buvo jau išsikrovusios, po poros kadrų su videokamera, išseko ir šios akumuliatorius. Žodžiu, buvome visiškai nepasiruošę keliavimui. Tada parduotuvėlėje nusipirkome Kodak baterijas, kurių pora kainavo 0,9 lario. Kaina aišku nieko gero nežadėjo, išėjo lygiai vienas kadras. Bet kitoje vietoje gavome normalių Duracel'ių ir toliau jau ramiai tesėme kelionę. Tiesa, diena pasitaikė fantastiška. Buvo gruodžio 12 d., bet saulytė kepino taip, kad momentais norėjosi trumpų rankovių, bet apsiribojome išsirengimu iki bliuzonų. Beieškant baterijų pasivaikščiojome ir nebetokiomis steriliomis, vienodai sutavrkytomis miestelio gatvėmis, tačiau jos taip pat švarios, pakankamai tvarkingos, vietomis tik norėjosi paspartinti žingsnį dėl kaminų dūmų.

Bevaikštinėdami dar užsukome į šv.Ninos moterų vienuolyna. Apie šią vietą nieko negaliu papasakoti, nes vienuolyną apėjome ir tiek. Kieme ir viduje buvo daug žmonių, kaikurie šnekučiavosi būreliais, kaikurie labai susikaupę meldėsi prie kažkieno kapelių, šiaip viduryje kiemo ir pan., tad nelabai norėjosi ten trainiotis su fotoaparatu rankose.

Šalia šio vienuolyno pamatėme ženklą, kad už 12 km. yra dar kažkokia lankoma vieta, tad sėdome į automobilį ir pasukome iš miestelio.

Pirmi trys kilometrai buvo pusėtinos kokybės asfaltuoto  kalnų kelio, toliau sekė žvyro serpantinas. Tą 12 kilometrų atkarpą važiavome kokį pusvalandį, pakeliui užmatėme koplytėlę kalno viršūnėje, tačiau nestojome, važiavome toliau link savo neaiškaus tikslo. Apačioje pasirodė upė ir miestas kitoje jos pusėje. Nežinome net koks, nes nelabai supratome, kurioje Mtskhetos mioestelio pusėje buvome. Mat kelio, kuriuo važiavome mūsų turimame žemėlapyje nebuvo. Kaip supratome į tą miestą šituo keliu ir nepapultumėme.

Pradėjus jau juoktis, kad neaišku kur mes čia važiuojame, netrukus išvydome ir kelio pabaigą. Šitie žvyruoti 12 kilometrų yra kelias tik į šitą vietą, Šiomghvime vienuolyną. Kelias atveda į aikštelę iš trijų pusių apsuptą aukštų uolų. Jokio vėjo, saulė, buvo šilčiausios dienos akimirkos. Ir ne tik dėl oro temperatūros. Vieta tikrai fantastiška, dvelkianti ramybe.

Tai didžiausias šiuo metu veikiantis vyrų vienuolynas Gruzijoje. Pirmieji vienuoliai čia įsikūrė VI a. Vienuolyno kompleksas sudarytas iš keletos bažnytėlių, kaikurios jų atrodo kaip normalios, tradicinės vietos koplytėlės, tačiau įėjus į vidų nusileidi į urvus. Į vieną tokia negalėjau įeiti giliau, nes ji buvo pilna tikinčiųjų, tad tik uždegiau žvakelę už savo artimuosius ir išėjau. Žvakių degimo tradicija man labai graži, kažką tokio mistinio ir raminančio ji turi. Beje, šioje vietoje jokios komercijos, jokių kioskelių su žvakėmis ir šventųjų paveikslėliais ar pan., jokių elgetų, kurie šioje šalyje tikrai vargina dėl savo įkirumo ir gausos. Įdedi į krepšelį auką, krepšelis niekieno nesaugomas, ir pasiimi iš dėželės žvakutę.

Visas vienuolynas, kaip jau minėjau, iš trijų pusių apsuptas stačių uolų, kuriose matyti gausybė žmogaus rankų sukurtų urvų, kuriuose gyveno pirmieji vienuoliai. Pagrindinė komplekso bažnyčia pastatyta VI a., bėgant metams šiek tiek pakitusi, tačiau iš esmės išlaikiusi savo originalią architektūrą. Vienuolyno pašonėje gruodžio viduryje gražiai žaliavo tvarkingas daržas, tolėliau matėsi bičių aviliai. Sutikome vienuolį su laistytuvu rankose besisukinėjantį aplink tvarkingus gėlynus. Moteriškos rankos trūmuno šioje vietoje tikrai nesijaučia. Visiems kas kadanors būsite Mtskhetoje labai rekomanduoju pasukti iš miestelio šalia moterų vienuolyno ir nepatingėti pavažiuoti tuos 12 kilometrų, tikrai verta. Su lengvąja mašina davažiuoti galima, tačiau komforto labui patarčiau tai daryti bent jau mažu džipuku.

Grįžinėjant tuo keliu atgal nusprendėme sustoti prie ant kalno matytos koplytėles. Mažoji jau zirzė, reikalavo maisto duoklės, tad sugalvojome ten užsiropšti ir pasidaryti pikniką. Koks 15-20 minučių į kalniuką miško keliuku nuklotu gilėmis ir pasiekėme savo tikslą.

Jau vakarėjo, pradėjo niauktis, o ir ant kalno pūtė ne pats maloniausias vėjelis. Mažoji sulapnojo savo daržovienę, mes atsigėrėme kakavos su sausainėliais ir ištuštinę termosų turinį leidomės atgal. Beje, ant šito kalno taip pat sutikome nemažą būrelį žmonių su kunigu ar vienuoliu drauge. Jie taip pat ten pietavo.

Taigi, mažosios skrandis pilnas, bet mūsų tik laikinai užkišti, tad gryžome į Mtskhetą pasieškoti rimtesnio maisto. Susiradome vietelę dvelkenčia vietiniu originalumu.

Visai neblogai pavalgėme, panašiai kaip pas močiutę kaime. Šeimininkė prisėdo kartu prie stalo, kol užsirašinėjo ką valgysime. Pasiūlė mažajai jei reikia greitai išvirti kokios sriubytės, bet mes jos tiek nevarginome. Tačiau vistiek gavome maisto, kurio meniu nebuvo. Ji pasakė, kad kaip tik kepa baklažanus su riešutų įdaru, tai mes neatsisakėme. Buvo tikrai skanu. Tačiau viso maisto, kaip ir visada šioje šalyje, dviese neįveikėme, porcijos čia milžiniškos.
Taip ir užbaigėme tą gražų, šiltą gruodžio sekmadienį. Tiesa, vėlai vakare dar laukė kugelis pas lietuvaičius ir lietinga naktis, po kurios orai jau atvėso.