Vėžliuko ežeras ir kodėl negaliu pajausti kalėdinės dvasios

Štai ir aš. Pagaliau mums pajungė normalų internetą, nes iki šiol naudojausi gruzinišku mobiliuoju internetu, kurio pajėgumai buvo tokie, kad galėjau tik susirašinėti skypiu ir net paštą ne visada galėjau pasitikrinti. Viene draugė net sukurė naują išsireiškimą "lėtas kaip gruziniškas internetas" :) nes nuotraukos skypiu keliaudavo valandų valandas. Bet gruziniškas internetas pasitaisė ir aš vėl su jumis.
Mes pagaliau jau turime ne tik internetą, bet ir mašinytę, tad jau galime pilnavertiškai pažindintis su Gruzija. Praėjusį savaitgalį pagaliau ištrūkome iš miesto, bet apie tai papasakosiu atskirai. Beje, važinėtis šitame chaotiškame eisme man patinka, turi tai savo žavesio. Šalia sėdint viskas atrodė baisiau. Tik bijau, kad gryžus į Lietuvą mūsų vairavimo stilius aplinkiniams ateityje gali atrodyti baisus :)
Tuo metu, kai Lietuva šala ir kovoja su pusnynais, mes mėgaujamės net Gruzijai nebūdingai šiltu gruodžiu. Vidutinė gruodžio oro temperatūra Tbilisyje yra  apie 0*C, bent jau taip teigia Lonely planet'as, o ir patys gruzinai sako, kad dabar yra netipiškai šilta. Tbilisyje dienomis būna apie 10*C,  bet būna dienų, tokių kaip šį savaitgalį, kai galima vaikščioti ir trumpomis rankovėmis. Tuo tarpu pajūryje vyrauja subtropinis klimatas, tad Batumyje praeitą savaitę dienomis buvo apie 20*C. Šią savaitę truputeli atveso ir Tbilisyje, ir pajūryje.

Kartais pažiūrėjusi vaizdus Lietuvoje suima pavydas, ten jau tikra kalėdinė nuotaika, daug sniego. Kažkaip man neįprasta laukti kalėdų trumpomis rankovėmis, tačiau tikro šiaurietiško šalčio visai nepasiilgau. Pasirodo gyvenimas čia turi ir savų pliusų :)  Be to, ir mes bandome kurtis šventinę nuotaiką, tam namie pasipuošėme mažyte, nors ir netikrą, bet kalėdinę eglutę, tačiau kažkodėl kalėdomis man vistiek dar nekvepia.

Labai dažnai dienomis aš su mažąja važiuoju į kalną prie Vėžliuko ežero,

ten oras gaivesnis, bet kalėdomis irgi nekvepia, ten pavasaris, krūmai sproginėja. O savaitgalį Mtskhetoje aptikome ir daugiau vasariškų reiškinių.

Še tau ir gruodžio vidurys :)

Kas liečia oro švarumą, tai ne be reikalo mes vis keliamės ant kalno pasivaikščioti. Pačiame Tbilisyje labai baisus smogas.

Užpraeitą naktį gerai palijo, tai ryte buvo neįprastai gaivu, bet šiaip mieste vaikštinėti nėra didelio noro, nes oras "kvepia" prastokai, o ir dulkių beprotiškai daug. Malonumo maža. Mažoji po trumpo pasivaikščiojimo iškart pradeda kosėti. Tad pasivaikščiojimams lieka viena dar kažkiek švaresnė vieta, Vėžliuko ežero pakrantės. Gerai, kad tas kalnas, tiesiai už mūsų namo. Aš sau jau ir vieną malonų ritualą susigalvojau, lauko kavinukėje išgerti puodelį kavos. Kol mažoji laksto, aš mėgaujuosi žiemos šiluma ir puodeliu karštos kapučino. Nesu didelė kavos mėgėja, bet visa ši procedūra ir dar lauke ant saulytės, be galo maloni.
Turi tas kalnas su ežeru ir daugiau pliusų. Ant jo dar yra etnografinis muziejus, kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes, artimiausiomis dienomis mes su Rusniuku ten apsilankysime ir viską jums papasakosime.

Ant mūsų pamėgtojo kalno taip pat galima sutikti daug Rusnės "draugų" :)

Katinų ir šunų čia pilna visame mieste, o karvių ant kelio užmiestyje sutiktumėte taip pat gan dažnai, jos čia "laisvos". O ant mūsų kalno taip pat tvyro laisvės dvasia :)
Iš apačios iki ežero yra keltuvas, tačiau šiais metais jis kažkodėl neveikia, nors mums jis nebūtų patogus, nes kelia nuo Vake parko, o mums iki jo nueiti tas, pats kas keliuku nuo namų ir į viršų pakilti. Tačiau visai smagu būtų, jei kitą vasarą keltuvas vėl veiktų, įdomu būtų kartą kitą juo pasikelti ir miestą kylant apžiūrėti. Gal kažkada ir pavyks.