Muziejus įkurtas dar 1966 m. žymaus Gruzijos etnografo, kurio vardu ir yra pavadintas. Muziejaus teritorija tikrai didelė, užima 52 hektarus, tačiau lyginant su Rumšiškėmis, ji net 3,5 karto mažesnė. Tačiau kol viską apeini pasportuoji gerokai daugiau, nes muziejus įsikūręs ant kalno šlaito. O tiksliau, tai jis randasi pakeliui į Vėžliuko ežerą, tai tik geras kilometras nuo mūsų dabartinių namų. Nuolatos su mažąją važiuodamos pasivaikščioti prie ežero, kaskart pravažiuodavome ir įėjimą į muziejų, bet aplankyti jo vis neprisiruošdavome. Tačiau paskutinę sausio savaitę sulaukėme poros fantastiškų dienų, termometras šiaurinėje pusėje pakilo net iki 14 laipsnių šilumos, o saulėtoje pusėje galima buvo net degintis. Tad vieną iš tų dienų paskyrėme kultūrai. Muziejuje pravaikščiojome daugiau nei 4 valandas, tačiau apžiūrėjome dar ne viską. Bet bilietas kainuoja tik 1,5 lario (kiek daugiau nei 2 litus), tad būtinai čia dar apsilankysime ir manau, kad ne kartą.
Taigi, saulutė šviečia ir mess u mažąja iš pat ryto pradedame “kultūrintis”. Planavome lengvai pasivaikščioti, tačiau kaip ir dažnai mums nutinka, planai pasikoregavo, bet apie viską iš eilės.
Tik įėjus pro vartus jus pasitinkalaukymė pilna senų namukų ir kitokių eksponatų, suvežtų iš visos šalies. Daug apie muziejaus struktūrą nepasakosiu, štai informacija prie įėjimo, o aš geriau papostringausiu apie savo įspūdžius.
Taigi, kaip jau minėjau, tik įėjus į muziejų, atsiveria laukymė su namukais ir visi jie stove viename lygyje, ir atrodo, kad čia jau ir visas muziejus, tačiau …
Informacijos apie tai ką matote šiek tiek yra, tačiau gerokai per mažai. Kaikuriuose namukuose sutikome darbuotojų, kurenančių senuosius pečius, jie noriai papasakojo šių namų istorijas. Taip pat norėtusi, kad daugiau namų būtų atviri, nes mums pavyko patekti vos į kelis.
Apvaikščiojus visą šią teritoriją takelis pasuko iš šios laukymės ir išlėto pradėjo kilti į kalną, o ekspozicija vis dar nesibaigė, tik tvarkos gerokai sumažėjo, aplinka pradėjo panašėti į tikrajį Gruzijos kaimą: bruzgynai, kreivai šleivos tvoros ir jokios nupjautos pievelės.
Tik pradėjus kilti į viršų mažoji turistė atsisakė eiti savo kojomis, sėdėti irgi J
Bet aš nepasidaviau ir tęsiau pažintį su gruzinų istorija toliau. Atstumai tarp namų vis didėjo, krūmynai darėsi vis tankesni, kalnas vis statesnis, tačiau saulytė, šiluma, paukštelių čiulbėjimas ir visiška ramybė bei tyla tik dar labiau viliojo ropštis toliau.
Ne vieną kartą jau norėjau pasiduoti, nes darėsi sunkoka. Visdėlto stumti 30 kilogramų (tiek sveria vežimėlis su gyvuoju kroviniu) nebuvo baisiai lengva. Tačiau vis prisimindavau, kaip kažkada kalnuose Juras ar Vaidas man jau bepasiduodant sakydavo, kad aš dar turiu antra tiek jėgų , ir kaip ne keist šį kart tai gelbėjo J O ir vis kas nors pakeldavo ūpą: lizdelis tiesiai prieš nosį, keturi geniai už dviejų metrų nuo manęs (gaila, kad fotografuotis jie nepanoro) ar nuostabus pavasario kvapas nuo viduržiemy pražydusio medžio.
Bet labiausiai į kalną lipti skatino viršuje stovintis ginybinis bokštas (tokių pilna Gruzija), kuris kiek belipau vis neartėjo.
Asfaltuotas takelis baigėsi, prasidėjo žvyrkelis su uolų fragmentais ir darėsi vis stačiau, prieš pat galą vežimėlį jau stūmiau visiškai sulinkusi J Tačiau, valiooooooo..... bokštą pasiekėme.
Pasiekusi viršūnę labai nustebau pamačiusi, kad Vėžliuko ežeras (Kus Tba) liko apačioje. Vadinasi mes užlipome tikrai nemažai, nes nuo įėjimo į muziejų iki ežero dar geras galiukas, pėstute su vežimu tikrai neičiau, o pasirodo užlipome gerokai aukščiau ir ne pačiu geriausiu keliu. Mes šaunuolės J J (kas katinui pakels uodegą, jei ne pats J ). Be vidinio pasitenkinimo viršuje buvome apdovanotos ir saulės šiluma be jokio vėjo ir nuostabiais vaizdais, kuriais pasidžiaugė ir mažė, kuri tik pakilus atsibudo, tikriausiai, kad kartu įsiamžintų ir galėtume tėčiui įrodyti, jog ten aukštai prie bokšto mes tikrai buvome J
Leidimasis į apačią nebuvo toks lengvas kaip tikėjausi, nes mano krovinys ant ratų tempė į priekį, tad čiuožiant žvyriuku nusileidome beveik bėgte.
O pabaigoje mūsų brangiausias ir geriausias pasaulyje tėtis nusprendė mus apdovanoti už šį žygdarbį ir pasikvietė mus papietauti. Taigi: kultūra + sportas + vidinis pasitenkinimas + grynas oras + skanūs pietūs su pačia geriausia kompanija = tikrai nuostabi diena ! Tokios linkiu ir jums.
O kai būsite Tbilisyje užsukite į Etnografijos muziejų pakeliui į Vėžliuko ežerą ir pabandykite užlipti iki ginybinio bokšto, tada geriau suprasite šį mano pasakojimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą