Išaušo gražus šeštadienio rytas, pakuojamės daiktus ir į kelią ... Sukame iš Tbilisio pietų link, važiuojame iki Sagarėjo, o nuo ten metame gerą kelią dėl takelio. Pradžioje dar asfaltas, tik, kad kelias susiaurėjo, mašinų jau beveik nebesutinkame. Vietomis šalikelėje randame ir sniegelio, panašu, kad prieš savaitę čia gal būtume ir nepravažiavę. Kraštovaizdis visai kitoks, nei įpratę čia matyti, labiau panašu i stepę, nei į kalnuotąją Gruziją.
Taip davažiuojame iki Udabno kaimelio. Vaizdelis kaip iš fantastinių filmų: čia įvyko kažkokia katastrofa ir visi gyventojai išnyko, o dabar viską valdo karvės J Juokauju, yra ir žmogeliukų, bet atrodo, kad didžioji dalis namų apleisti, negyvenami, viduje jų pilna šieno, pravėrus automobilio langą kvepia kaip po šienapjūtės ir visur karvės , karvės ...
Vakare grįžinėjant vaizdas nesikeitė.
Paliekame šį kraupoką vaizdelį už nugaros. Toliau grožimės platybėmis. Pagaliau kraštovaizdis pradeda panašėti į tą, kurį matėme nuotraukose, o ir pagal nuvažiuotą atstumą aiškėja, kad mūsų tikslas jau nebetoli. Asfaltas darosi vis labiau duobėtas, o toliau jo ir visai nebelieka. Sankryža ir ženklas, kad iki David Gareja liko 5 kilometrai. Tolumoje pamatome jau ir kažkokį bokštą.
Pagaliau ... pasiekėme. Taigi, papasakosiu daugiau kur mes.
David Gareja vienuolynų kompleksas (teisingiau lietuviškai gal būtų tarti David Garedža, gruz. დავითგარეჯის სამონასტრო კომპლექსი, Davit'garejis samonastro komplek'si) – tai maždaug 25 kilometrų ilgio teritorija, kurioje išmėtyta apie 15 – 20 vienuolynų urvuose (skirtingi šaltiniai, skirtingai teigia). Visų jų istorija prasidėjo dar VI a. Beje, ši vietovė yra Gruzijos – Azerbaidžiano pasienyje ir dalis vienuolynų šiuo metu yra kaimynų teritorijoje. Dėl to kyla ginčai tarp šių valstybių. Vietinių vienuolių manymų, Sovietų Sąjunga specialiai taip padarė, kad kiltų konfliktai tarp Gruzijos krikščionių ir Azerbaidžiano musulmonų. Gruzija norėtų atsiimti šias istorines žemes ir siūlė Azerbaidžianui daryti žemių mainus, tačiau kaimynai teigia, kad apie tai negali būti net kalbos, nes taip, kaip yra dabar, yra labai patogu strategiškai, dėl teritorijų geografinių aukščio skirtumų. Gruzija - aukštai ant kalno, o apačioje prasideda dykuma, o joje jau Azerbaidžianas.
Apie geografiją ir politiką papasakojau, dabar apie istoriją. Taigi, mes aplankėme du vienuolynus: vienintelį veikiantį šv. Davido Gareledžo Lavrą ir Udabno urvų vienuolyną. Pirmiausia apie Lavrą. Istorija prasidėjo VI a., kai čia atvyko Sirijos vienuoliai ir pradėjo skleisti krikščionybę. Tarp jų buvo ir šv. Davidas. Vienuoliai įsikūrė vienoje nepalankiausių gyvenimui vietovių Gruzijoje. Čia beveik nėra geriamo vandens, o ir augalija labai skurdi. Pradžioje vienuoliai maitinosi vien žole ir elnių pienu, kurie čia kaip jie manė, buvo atsiųsti jiems Dievo. Šv.Davidas taip pat skaitomas stebūkladariu, nes pasak legendos, po karštų jo maldų, šalia vienuolyno ištryško gyvybės šaltinis, kuris trykšta ir šiandiena ir yra vadinams „Davido ašaromis“. Tai vienintelis geriamo vandens šaltinis šioje vietovėje.
Bėgant amžiams šiose apylinkėse steigėsi vis daugiau vienuolynų urvuose. IX a. viduryje prasidėjo naujas vienuolynų gyvavimo etapas. Daugelis išlikusių freskų yra būtent iš šio laikotarpio. XII – XIII a. pats šių vienuolynų klestėjimo laikas. O jau XVI – XVII a. daugelis jų įgijo būten tą vaizdą, kaip atrodo ir dabar. 1615 m. velykų naktį Persų kariai čia išžudė 6000 vienuolių ir sunaikino daug meno vertybių. 1675 m. vienuolynai vėl pradėjo veikti, tačiau buvusios savo galybės jau nebeturėjo. XVIII – XIX a. teritorija buvo nuolatos barbariškai puldinėjama, o daugelis vienuolių baigė savo gyvenimus kaip kankiniai. Sovietų laikais čia buvo kariniai poligonai ir tik 1990 m. vėl sugrįžo vienuoliai.
Kitoje kalno pusėje įsikūręs ir Udabno vienuolynas. Jis buvo įkurtas IX – X a. ir gyvavo iki XIII a. Čia visi vienuoliai sutikinėdavo Velykas, tai tik įrodo šio vienuolyno svarbą. Čia ir geriausiai iki šių dienų išlikusios freskos. Kaip ir kiti vienuolynai, šis buvo smarkiai puldinėjamas, o nuo XIV a. apie jo gyvenimą beveik nieko nežinoma. Tačiau ant sienų yra išlikę čia besilankiusiųjų piligrimų užrašų, iš kurių sprendžiama, kad Udabno ir toliau buvo vienas iš svarbiausių šalies dvasinių centrų.
Na va, pripasakojau istorijos. Verta paminėti ir kitą faktą. Gražiausia, anot kalbinto vienuolio, čia būna gegužės – birželio mėnesiais, kai viskas žydi ir žaliuoja. Tačiau svarbus ir kitas faktas, kad būtent balandžio – liepos mėnesiais čia vaikštinėti yra ir pavojingiausia, mat nuodingų gyvačių tuo metu čia knibždėte knibžda ant takelių, urvuose – visur. Būtent čia gyvenančios gyvatės yra labai nuodingos, o viena rūšis sakitoma net ypatingai pavojinga dėl savo labai ilgų dantų. Sakoma, kad ir kieti žygio batai ne visada padeda. Bet, nors ir su baime akyse, manau, kad būtinai apsilankysime ir tuo metu. O dabar grožėkitės žiemiškais David Gareja vaizdais.
Lavra.
Lavra.
Iš Lavros patraukėme į viršų. Jokių nuorodų kur eiti neradome, tad azimutu pasukome į viršų. Kiek palipįje, pamatėme kažkokius turėklus, tad instinktyviai pradėjome eiti šalia jų. Taip pasiemėme kalno viršų. Tiesa, kaikam su gyvu kroviniu ant nugaros, nebuvo itin lengva. Kartais kojas teko kelti gan aukštai, teko klampoti purvynais ar sniegu, o perėjus į kitą pusę pasivaikščiojimas vietomis tapo ir ne itin jaukus. Kojai kryptelėjus tektų riedėti iki Azerbaidžiano.
Pasiekus viršų atsivėrė visai kitas vaizdas. Apačioje plytėjo dykuma. Ten jau Azerbaidžianas.
O ant kalno, kur mes, koplytėlė. Gerai, kad mūsų pakalbinti čia sutikti gruzinai pasakė, kad eitume šlaito kraštu ir toliau, nes būtumėme gal pasukę atgal ir neradę visų įdomybių. Informatyvumo čia tikrai trūksta.
Kiek paėėjus prasidėjo ir Udabno vienuolynas.
Kaip visada, viršūnėje pietūs ir trumpa pertraukėlė.
Čia visas Udabno vienuolyno vaizdas su Prisikėlimo cerkve viršuje.
O čia vaizdelis nuo aukščiausio taško. Kairėje – Gruzija, dešinėje – Azerbaidžianas.
Gruzija.
Kaimynai.
Kol ilsėjomės pamatėme merginą ateinančią iš apačios. Tačiau ji atėjo iš kitos pusės, nei mes. Taip sužinojome, kad yra ir kitas, gerokai trumpesnis ir lengvesnis , kelias čionais. Atgal juo ir pasukome.
Besileidžiant radome ir “Davido ašarų” šaltinį.
O už uolos ir vėl išvydome Lavrą.
Taigi grįžome gerokai trumpesniu keliu. Bet po visko galiu pasakyti, kad visai netyčia, mes nuėjome idealų maršrutą. Kitiems patarčiau eiti lygiai taip pat, tuomet neliks nieko, ko čia nepamatėte.
turėjome vieną bėdelę, kuro bake mažokai. Sužinojome, kad kelias, kuriuo atvažiavome yra geresnis, bet ilgesnis. Tad atgal pasukome ne Sagarėjo, o Rustavio link, taip iki bendzino kolonėlės kelias sutrumpėjo 20 kilometrų. Tiesa kelio kokybė, kaip ir minėjo vienuoliai, tikrai nekokia. Tai net ne kelias, o automobilių paliktos vėžios per dykynę. Pakeliui dar uzmatėme kitų vienuolynų, tačiau dėl degančios kuro lemputės, juos palikome kitam kartui.
O tada prasidėjo nuotykiai. Kelią mums pastojo kareivių sunkvežimis. Kareivukai paaiškino, kad vyksta karinės pratybos ir mums teks apsisukti. Tada mes pasipasakojome kokie mes esame žiopliai ir, kad atgal mums nebedavažiuoti. Ant galinės sėdynės saldžiai snaudžia mažoji, temsta. Jų sunkvežimis dyzelinis, mums reikia bendzino. Per raciją pasiteirauja kada bus galima mus praleisti. Paaiškėja, kad ne anksčiau, nei už poros valandų. Apsisukame. Nors Rustavio kaminai buvo visai, visai šalia.
Kitos išeities nėra, sukame atgal į vienuolyną. Ten vėl papasakojame visą istoriją ir vienuoliai mus išgelbėja.
Ir už pagalbą niekaip nesutinka paimti nei cento. Visdėlto geri žmonės tie gruzinai.
Važiuojame atgal Sagarėjo link. Skirtingai nei dieną, gyvenimas čia pradėjo virti. Iš visų pusių piemenys bandomis namo varo avis ir karves. Vakarinė saulė taip pat dadeda romantikos.
Vienoje vietoje sutinkame begalią gražių ėriukų, tačiau planuojamą fotosesiją sudrumsčia baisiai pikti Kaukazo aviganiai, vos neįšokę pro atvirą automobilio langą. Klykdama jį uždarau J o jie dar kurį laiką puola jau ant riedančio automobilio.
Taip gurgiančiais skrandžiais pasiekiame Sagarėjo. Ieškome kur pavalgyti. Nelabai kaip sekasi. Tačiau dar kiek pavažiavę, jau sutemus, radome pakelės užeigėlę. Nors maistas ir nebuvo fantastiškai skanus, bet valgomas. Beje, dėl patalpos temperatūros, valgyti teko su striukėmis. Tačiau skrandžius apgavome. Taigi savo misiją čia atlikome.
Dar 50 kilometrų iki Tbilisio, mažosios vakarienė ir visų miegelis. Sapnuojame :
Gruzijos kalnus
Ir Azerbaidžiano dykumas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą