Tikriausiai pats didžiausias mano atradimas Gruzijoje

  Tas didžiausias atradimas, tai Čiatura - miestas Gruzijos vakaruose, Imereti regione. Nuo Zestafoni miestelio reikia sukti į šoną iš pagrindinio kelio ir dar už maždaug valandos kelio vaisdingu keliu apačioje, Kvirilos upės vagoje išvysite šį keistą, Dievo ir visų kitų užmirštą vietovę. Tai šachtininkų miestas, nuo 1879 m. Čiatura yra stambus mangano gavybos centras. Iki pirmojo pasaulinio karo čia buvo išgaunama pusė pasaulio mangano. 1924 m. rugpjūčio 28 d. mieste prasidėjo Rugpjūčio sukilimas, paskutinis didelis sukilimas prieš bolševikus pietų Kaukaze. Subyrėjus Tarybų Sąjungai sužlugo pramonė, gyventojų sumažėjo daugiau nei dvigubai. Miesto unikalumą tik dar labaiu padidina  neįprastas miesto transportas -  pakabinamų lynų keliai. Reikia pabrėžti tai, kad mieste niekas nepritaikyta turistams, tačiau potensialas tikrai didelis. Apie tai byloja ir mūsų ten sutikta Birštono miesto merė Nijolė Dirginčienė. Buvo labia keista, netikėta ir dar labaiu smagu tokiame užkampyje sutikti lietuviškai kalbantį žmogų. Pasirodo Birštona, Sigulda ir Čiatura yra broliški miestai ir turi bendrų planų ateičiai.

  Viskas čia atsiduoda tokiais jau pamirštais tarybiniais laikais, bet kažkodėl taip traukia. Viskas atrodo taip sava ir tuo pačiu taip keista. 

Transportas, kaip jau minėjau, ten keistokas. Tie keltuvai baisūs, atrodo nepatikimai ir beje visi jie skirtingi. Stotelės taip pat lengvai gazdinančios. Kai vietiniu paklausėme ar saugu jais naudotis, tai viena sake, kad "taaaip, aišku, kad saugu", tačiau teko išgirsti ir kitokių nuomonių :) tačiau mūsų sutikti miesto valdininkai mus patikino, kad tai visiškai saugu. Ir reikia dar paminėti, kad buvome sutikti tikrai gruziniškai svetingai ir už mūsų pasivažinėjimą sumokėjo Čiaturos savivaldybė. Ačiū jiems dar karteli.

Birštono miesto merė Nijolė Dirginčienė, Čiaturos savivaldybės atstovė ir dar keturi su puse lietuvaičio.

Dar viena stotelė.

Krovininiai keltuvai, vežiojantys mangano rūdą. Panašu, kad bent jau šitie, tai ne taip ir retai krenta :)

Be pramonės stebūklų yra ir daugiau į ką ten pažiūrėti. Tikrai nuostabus vienuolynas uoloje. TIk teko pavargti kol radome įėjimą. O vaizdai iš jo atsiveria tikrai fantastiški.

Ekskursauti baigeme jau gerokai po pietų, tačiau, kaip jau minėjau, mieste nėra nieko turistams, kavinės taip pat neradom. Parduotuvytes irgi prekių gausa ir įvairove nepasižymi. Teko valgyti tai ką radome.

Po Čiaturos, nusprendėme savo kelionę tęsti kitu keliu, kuris žemėlapyje buvo pažymėtas, kaip geras, asfaltuotas. Bet matyt žemėlapis nupieštas ateičiai. Kelias pasitaikė kraupus, bet buvo smagu :)

Smagus pasivažinėjimas baigėsi netrukus pasiekus gerą asfaltuotą kelią. Didelis triukšmas, bildesys, aštuonios didelės išsigandusios akys ir pakeliui pamestas kardanas. Gerai, kad mašina keturiais ratais varoma, tai dar du liko :)

Pamestą pusmetrio ilgio detalytę radome autobusų stotelėje, tarp keistai į mus žiūrinčių gruzinų.

Mūsų gelbėtojai "furistai" aprūpino trūkstamais įrankiais. Ačiū jiems. Beje, vienas jų buvo tikras gražuoliukas :D:D:D:D

 Po ilgos nuotykių pilnos dienos šiaip taip pasiekėme Kutaisį, bet ten buvo miesto šventė ir viešbučiuose niekur neradome vietu, tad nusprendėme važiuoti dar gerokai per šimtą kilometrų. Baisingai pavargę, alkani, pikti ir su gerokai apgadinta mašinyte apie vidurnaktį pasiekėme pajūrį ir mums gerai jau pažųstamą viešbutėlį Grigoleti miestelyje. Ryte pusryčiai, kelionė iki Batumio, servisas, vakaras pas ką tik Batumyje apsigyvenusius draugus lietuvaičius ...