Šiltos ir saulėtos Kalėdos

Kalėdų rytą buvo apėmęs toks tingulys, kad jau būčiau sutikusi visą dieną praslampinėti namie su chalatu, tačiau šeimyna mane sugėdino ir privertė kažką veikti. Man toks elgesys nebūdingas, dažniausiai aš būnu ta ugnelė, kuri verčia eiti, važiuoti, veikti … betgi būna visko J Tačiau labai džiaugiuosi, kad namiškiai nepasidavė mano tinguliui, nes oras buvo puikus, susigalvotas kelionės tikslas buvo daug nuostabesnis, nei tikėjomės, tad Kalėdos buvo labai smagios. Taigi, kadangi Kalėdiniai pusryčiai nebuvo labai ankstyvi ir skuboti, tai teko ieškotis kur netoliese galima būtų nuvažiuoti. Pavartėme žinynus, apžiūrėjome žemėlapį ir nusprendėme, važiuojame i Sighnaghi.
Sighnaghi – tai nuostabaus grožio miestelis Kakheti regione.

Kakheti regionas (Kachetija) yra rytų Gruzijoje ir garsėja kaip vynų kraštas. Važiuojant kelią iš visų pusių dažniausiai supa vynuogynai. Iš to ką matėme spėju, kad pavasarį, kai viskas sužaliuos, čia turėtų būti labai gražu, nors geriau pagalvojus, aš taip galėčiau pasakyti apie visą Gruziją – pavasarį ši šalis tikrai bus nuostabiai graži. Į kuria jos pusę benuvažiuotum, kraštovaizdis gan smarkiai skiriasi. Savaite anksčiau mes grožėjomės snieguotomis Kazbegi apylinkėmis, tai Kachetija po jų atrodė kaip lygumų kraštas, žinoma, ne visai lietuvio akiai įprastos, nes į kurią pusę bežiūrėsi, kažkur tolumoje vis tiek matysi kalnus. Atšilus orams tikrai čia atvažiuosime išgerti vyno, o  ir pažiūrėti yra ką, nes dabar aplankėme tik  labai mažą šio krašto dalelę. Kachetija garsi ne vien vynais, bet ir labai turtinga istorija, nacionaliniais parkais ir, žinoma, vyno festivaliu. Regiono centras yra Telavi miestas, kuriame ir aplink kurį yra labai daug veiklos, tad palikome jį kitam kartui, kai ryte anksčiau atsikelsime. Šį kartą – Sighnaghi, iki jo nuo Tbilisio 115 km. Kelio, pakankamai neblogo, ne autostrada, tačiau jokių nesklandumų, nuo Tbilisio visada tiesiai.
Važiuodami į Kazbegi smaginomės žiūrėdami į pakelėje pardavinėjamus kailiniuotus paršiukus, šį kartą mus pasitikinėjo pulkai išrikiuotų kalakutų. Girdėjau pasakojant, kad amerikiečiai vietiniams gyventojams padovanojo, kaip labdarą, šių paukščių. Šie pasitaikė veislūs ir dabar čia galima betkur pakelėje nusipirkti ne paršelių, avių, o gyvą kalakutą.

 Mes šito gerio nepirkome, tačiau beatsispyrėme pakelės prekybos pagundai ir į bagažinę įsiridenome moliūgą, o iki Sighnaghio graužėme vietinius saldumynus, lazdynų riešutus vynuogių sirupe, nors man jie šiaip sau, galėtų būti ir saldesni. Taip beužkandžiaujant tolumoje išvydome ir kelionės tikslą, o dar toliau už jo kalnų viršūnes, kurios matėsi vos vos, nes slėnyje tarp šio miestelio ir kalnų visą dieną tvyrojo rūkas.

Sighnaghi, kaip visur rašoma, tikriausiai pats gražiausias miestelis šiame regione, jame tvyro Itališka dvasia. Kaip anksčiau mus maloniai nustebino Mtskhetos tvarka, taip buvo ir šį kartą, tik čia ne taip jautėsi dirbtinumas. Miestelis įsikūręs ant kalno ir iš visų pusių apsuptas galingos gynybinės sienos, kurios didžioji dalis stebuklingu būdu išlikusi iki šių dienų.

Siena turi 23 (kaikur rašo, kad 28) bokštus, kurių kiekvienas yra pavadintas kokio nors vietinio kaimelio pavadinimu. Trys ketvirtadaliai šio miestelio namų yra pastatyti dar XVII – XIX a. ir, kaip jau minėjau, didžioji dalis 4 kilometrų ilgio sienos dar stovi. Beje, Sighnaghi pavadinimas kilęs iš Turkiško žodžio siginak (pastogė). XIXa. tai buvo vienas pirmaujančių Gruzijos prekybos centrų. Dabar Sighnaghi darosi Kachetijos turizmo centru. 2007 m. vyriausybė daug investavo į senamiesčio restauravimą ir tai labai matoma: sutvarkyti fasadai, jaukios gatvelės, skvereliai, parkas. Visur lankomų objektų nuorodos anglų kalba, nors problemos su nuorodomis čia nėra niekur, visur pilna mums pažįstamų rudos spalvos ženklų su nuorodomis į dėmesio vertas vietoves.

Beklaidžiodami gatvelėmis atradome nuostabią vietelę alėdiniams pietums. Praėjus per visą miestelį, dar truputėli pažingsniavome žvyrkeliuku ir vualia – iškart už vieno miesto bokšto nuostabi kavinukė su dar nuostabesniu vaizdu į Alazani slėnį ir Kaukazo kalnus, tik gaila, kad rūkas bandė slėpti visą šį grožį, tik per jo viršų migloje Kaukazas bandė kaišioti savo snieguotas viršūnes. Įsitaisėme lauko terasoje ir nusivilkę striukes džiaugėmės saulutės šiluma ir valgėme skanius Kalėdinius pietus.

Pamalonine skrandžius nusprendėme, kad atgal eisime kitu keliu. Ateidami nužiūrėjome, kad ant miesto sienos eina takelis, tad užsikėlėme ten mažąją su visu vežimėliu ir grįžinėjome linksmiau, grožėdamiesi migla kitoje sienos pusėje ir buitiniais vaizdais po kojomis, nes sienos papėdėje gyvena paprasti žmogeliai, kuriems ši siena nemanau, kad dar kelia romantinius jausmus.

Takelis ant miesto sienos baigėsi gan keistoje vietoje, tarp vietinių gyventojų namų, o ir praėjimas, teisingiau laiptai, vietomis taip susiaurėdavo, kad mūsų vežimėlis nebetilpdavo iš pločio ir tekdavo jį kelti aukštai virš galvos, tad ne tik pasižvalgėme, bet ir kaip reikiant pasportavome, bet mes gi niekada lengvų kelių neieškom. Grįžę iki miestelio centro jau manėme sukti mašinos link, kai užmatėme tvirtivės griuvėsius, tad vėl keitėme kryptį ir vėl lipome į kalną.

Prie pilies įėjimo sėdėjo senukas, pardavinėjantis žvakeles, nupirkome porą ir uždegėme tvirtovės koplytėlėje, tada senukas parodė į krepšelį ant laiptų ir pasakė, kad ir ten reikia įmesti pinigėlių, jei norime užlipti ant tvirtovės stogo, paklusome. Bet pasirodo pinigėliai ten buvo skirti ne tvirtovei, o tam pačiam senukui, nes jis juos greitai iš krepšelio perdėjo į savo kišenę, bet ... vadinasi, mes dar nesugadinti, tikime žmonėmis, o malonusis senukas dar turi jaunatviško apsukrumo J
Taigi, nuo tvirtovės stogo apžiūrėjome vakarėjantį Sighnaghi ir pasukome link miestelio parko, kur matėme naujai įrengtą vaikų žaidimo aikštele, kad ir mažoji keliauninkė papramogautu.

Pasisupome, pačiaužėme nuo čiuožyklų ir besigrožėdami vaizdais patraukėme link mašiniuko.

Buvo jau metas mūsų mažąjai valgyti pavakarius, tad nusprendėme tai padaryti pakeliui, šlaito apačioje, matytame vienuolyne. Pavažiavus 2,5 kilometro namų link užsukome į Bodbe moterų vienuolyną.

Jau temo, tad nuotraukos nekokios, bet ten tikrai labai gražu. Tik gaila, kad pačios gražiausios šio vienuolyno vietos pasauliečiams neprieinamos, galima tik pasigrožėti jomis per aukštą tvorą. Aplinka nuostabiai sutvarkyta, kaip kokiame botanikos sode. Maža bažnytėlė čia buvo pastatyta jau IV a., o VIII-IXa. ji išaugo į baziliką. Vienuolynas įsteigtas XIXa., sovietų laikais čia veikė ligoninė, o 1991 m. vėl pradėjo veikti moterų vienuolynas. Vienuolyno apačioje, paėjus takeliu 800 m., yra maža koplytėlė ir šv.Ninos šaltinis, kuris laikomas šventu. Mano šeimynėlė pasiliko viršuje užkandžiauti, o aš su viena gruzine bėgte patraukiau prie šio šaltinio, visai neseniai tik prie jo pradėjo leisti ir vyrus, tačiau jau smarkiai temo, tad maniškis nusprendė geriau pasirūpinti mažosios skrandžiu viršuje ir paleido į apačią mane vieną. Keliuko pradžia buvo gera, akmeniniai laipteliai, apsukpti masyvios akmeninės tvoros, toliau takelis ėjo per mišką, status ir dėl prikritusių lapų slidus. Beveik bėgte, šnekučiuodamos apie gruzinų ir lietuvių kasdienybę, nusileidome iki apačios, atsigėrėme po stiklinaitę švento vandens, man buvo liepta sugalvoti norą, nes moterims čia jie pildosi, tad lauksiu rezultato, jei išsipildys ir jums papasakosiu J

Kol padususios ir sukaitusios užlipome į viršų jau buvo sutemę, tad maloniai atsisveikinome su mano pakeleive, oalinkėjome viena kitai gerų ateinančių metų ir patraukėme namolio, į Tbilisį.

Dvi valandos kelio, greitai pasigražinome ir dar lėkėme pas švenčiančius lietuvaičius. Tad Kalėdos buvo turiningos, smagios, ne lietuviškai šiltos, saulėtos ir be sniego.